LTOlandų profesorių Johan Huizinga (1872-1945) išgarsino jo knyga "Homo ludens" ("žaidžiantis žmogus" arba "žmogus žaidime"). Prieš pusę šimtmečio J. Huizinga iškeltas klausimas, kokį vaidmenį žmogaus gyvenime suvaidino ir šiuo metu tebevaidina žaidimas plačiąja prasme yra nei kiek ne mažiau aktualus šiandien. "Homo ludens" autorius analizuoja "žaidimą" ne kaip biologinę funkciją, o kaip "kultūros reiškinį": žaidimo sąvokos atsiradimą; žaidimą ir varžybas kaip kultūrą kuriančias funkcijas; žaidimo ir teisės, žaidimo ir karo, žaidimo ir mokslo etc. santykius; aptaria žaidybines filosofijos bei meno formas, šiuolaikinės kultūros ir žaidimo santykį. Autoriaus manymu, modernioje visuomenėje atsiradęs reiškinys - sportas vis labiau tolsta nuo grynojo žaidimo sferos ir tampa "sui generis" elementu: jau ne žaidimu, bet vis dar ne "rimtumu", t.y. atsiduria šalia šiuolaikinio kultūros proceso. "Homo ludens" autoriaus manymu, sportas netenka organiško ryšio su visuomene ir tuo pat metu praranda ryšį su kultūra, nes neatlieka tų kultūrą kuriančių funkcijų, kurios istoriškai buvo susiformavę.
ENThe principal question what is the role of play in general sente in persons life, raised by J. Huizinga half a century ago, is still an urgent question nowadays. The author analyses the concept of play not merely, as a biological function but as a cultural phenomenon. In this kind of approach J. Huizinga investigates the origin of the concept, its essence and importance and the creative function of play and competition in cultural development. The author assumes that sport - a phenomenon that has originated in contemporary society is remoting more and from the sphere of play and it becomes "sui generis" element: no longer play, but not "seriousness" that is to say it appears nearby the modem cultural process. The author expresses his supposition that sport loses its organic correlation with the society and alongside with the cultural development because it doesn’t perform creative functions in culture, that has formed historically.