LTRecenzijoje aptariama 2017 m. išleista Erikos Grigoravičienės knyga „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“, kuri gali būti pavadinta sovietmečio dailės sklaidos ir recepcijos kritine enciklopedija. Autorė aptaria sovietmečio tapybos recepciją ir sovietmečio dailės interpretacijas. Interpretuodama kai kurių vėlyvuoju sovietmečiu (pradedant 7-uoju dešimtmečiu) kūrusių autorių kūrinius, autorė pateikia savą jų nesovietiškumo interpretaciją. Knyga svarbi siekiant suprasti sovietinės dailės kelią į dabartį, suvokti prijaukinimo ir integravimo strategijas, matyti skleidėjus ir veikėjus. Ji papildo pastarųjų metų tyrimus, siekiančius atskleisti laisvės erdves sovietinio režimo sąlygomis. Autorė kelia laisvės hipotezę analizuodama sovietinę tapybą. Aktualiausias klausimas, kurį reikia pateikti tyrimui: ar pavyksta įtikinamai parodyti, kad tapyboje būta laisvės nuo režimo erdvių, kokių pateikiama argumentų, kokios tokio įrodymo stiprybės ir spragos. Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje autorė aptaria nepriklausomybės metais vykusią sovietinio meno atranką, recepciją ir sklaidą nepriklausomoje Lietuvoje. Antroje dalyje pateikia originalią sovietmečio tapytojų kūrinių kaip laisvos nuo režimo kūrybos analizę. Knyga patvirtina, kad režimas naudojo įvairias strategijas, siekdamas talentus pasitelkti. Eižėjant režimui, jis nebuvo pajėgus talentingus kūrėjus priversti visomis jėgomis jam tarnauti, tačiau gebėjo tam tikras raiškas, kurias šiandien identifikuojame kaip laisvas, izoliuoti dirbtuvių ar jų asmeninės erdvės kapsulėse, padaryti nežinomas platesnei visuomenei.