Nuobodulys ir prievarta: Antonioni "Fotopadidinimo" atvejis

LTTęsiant kinematografinės prievartos tyrinėjimus, straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Pirma, atskleidžiant, kokiu būdu „Fotopadidinimas“ aprėpia ne vien fotografijos istorijos, bet ir pamatinius ontologijos klausimus, sugrįžtama ne vien prie vieno iš fotografijos pradininkų F. Talboto, bet ir prie filosofijos klasiko Platono nuostatų. Antra, pasitelkiant R. Barthes’o nuostatas, tyrinėjami mados fotografijos filosofiniai aspektai. Trečia, siekiant išryškinti bendrą „Fotopadidinimo“ kontekstą, aptariama J. Bergerio ir D. McCullino kontroversija karo arba agonijos fotografijos klausimu. Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Argumentuojama, kad tokia prieiga leidžia Antonioni išvengti prievartos statuso hipostazavimo, būdingo profetiniams meninės prievartos manifestams.

ENThe article examines cinematic violence, and deals with one of the most distinctive examples of metacinema, namely, "Blow up" by Michelangelo Antonioni. Firstly, Blow up covers not only the the key issues of history of photography but also those of ontology. Therefore, in the article, it is returned not only to one of the pioneers of photography, William H. F. Talbot, but also to key ideas of Plato. Secondly, interpreting the notions of Roland Barthes, philosophical aspects of fashion photography are explored. Thirdly, the controversy of John Berger and Don McCullin over the issue of photography of war or agony is discussed. The article reveals Antonioni’s strategy to capture violence not directly but as a symptom or opportunity to overcome the monotony of everyday life predominant in modern society. It is argued that such access allows Antonioni to avoid the hypostasis of the status of violence, which is typical for various prophetic artistic manifests.