Ecological citizenship: habitus of care in the public sphere

LTAplinkosauginiame diskurse kalbant apie aplinkos saugojimą, dalis autorių vis dar pabrėžia asmeninės atsakomybės svarbą, tačiau kiti tvirtina, kad vien jos nepakanka, kai kalbama apie poreikį adekvačiai reaguoti į globalias ekologines problemas. Šiame straipsnyje išryškinama prieštara, glūdinti ekologinio pilietiškumo sampratoje, ir parodoma, kad ne tik individuali kiekvieno patirtis, bet ir socialiai bei kultūriškai susiklosčiusios rūpesčio aplinka praktikos siejasi su piliečių pasiryžimu rūpintis. Ekologinį pilietiškumą mes interpretuojame pasitelkdami Pierre’o Bourdieu habitus konceptą, kuris individualias įkūnyto rūpesčio aplinka praktikas sieja su platesniu socialiniu ir politiniu kontekstu. Teigiame, kad rūpesčio etikoje suformuluota rūpesčio paradigma, papildyta Bourdieu įžvalgomis, leidžia išplėsti ekologinio pilietiškumo konceptą, tiek atsižvelgiant į racionalaus įsipareigojimo rūpintis svarbą, tiek įvertinant afektyvių ryšių su aplinka bei vietinėse bendruomenėse vyraujančių rūpesčio praktikų svarbą. Ekologinis pilietiškumas, paremtas rūpesčio habitus konceptu, gali reikštis ne tik dalyvavimu viešojoje sferoje, bet ir įsitraukiant į konkrečias rūpinimosi praktikas, kur viešoji ir privati sferos persidengia.

ENWhile scholars and popular writers often stress individual responsibility as a way of saving nature, there is a growing understanding that “doing one’s bit” may not be enough to address local and global environmental issues. Focusing on the concept of ecological citizenship as a starting point, our paper seeks to explore the concept of ecological citizenship and show how individualized experiences and socially and culturally embedded practices of care for the environment relate to civic engagement. We connect ecological citizenship with the ethics of care and Pierre Bourdieu’s concept of habitus, which links individual experience of embodied care for environment with broader political and social issues. We argue that the perspective of the ethics of care informed by the concept of habitus broadens the concept of ecological citizenship by, on the one hand, highlighting the rational responsibility to care, and, on the other hand, by revealing how affect-based ties to the environment and established habits of caring are cultivated in local communities. Ecological citizenship based on the habitus of care can be seen as exercised in participation in the public sphere and also through caring practices where public and private fields overlap.