Fortepijono specialybės pamokos

LTŠvietimo ir mokslo ministerijos patvirtintuose Muzikos (meno) mokyklų bendruosiuose nuostatuose nurodoma: "Muzikos (meno) mokyklos tikslas - auklėti moksleivių estetinį skonį, suteikti moksleiviams pradinį profesionalaus lygio muzikinį išsilavinimą, praktinius grojimo pasirinktu instrumentu įgūdžius, panaudotinus bendrojo lavinimo mokyklose ir kituose meno saviveiklos kolektyvuose. Gabesnius mokinius mokykla ruošia ir orientuoja stoti į aukštąsias muzikos mokyklas, konservatorijas". Šiuose nuostatuose taip pat pažymima, jog pirmaeilis šių įstaigų uždavinys - "vykdyti prisiimtas profesinio rengimo programas", t.y. įsipareigojama rengti mokinius muziko profesijai. Žinant, jog muzikos (meno) mokyklų tinklas apima visus šalies miestus ir rajonus, o kai kurios miesto meno mokyklos turi net po kelis filialus rajonuose, galima būtų teigti, jog muzikinio švietimo sistema gerai veikia ir glaudžiai sąveikauja įvairiose ugdymo grandyse (meno mokyklos - meno gimnazijos - konservatorijos - muzikos akademija). [...] Nors meno mokyklų nuostatai nauji, tikslai ir darbo metodai išlieka tie patys. Nenuostabu, jog situacija per paskutinį dešimtmetį nepakito. Kodėl su kiekvienais metais muzikos mokyklose ugdytinių mokymosi motyvacija mąžta, kol pagaliau įsitikinama, jog jiems su Muzika nepakeliui? Atlikus analizę, dėl kokių priežasčių mažėja kontingentas, paaiškėjo, kad tos priežastys dažniausiai panašios: nuobodžios pamokos, neįdomūs namų darbai, atstumiantis technikos siekimo monotoniškumas, atsiskaitymų baimė ir kt. Daugeliu atvejų kai mokinys palieka mokyklą arba yra pašalinamas, visa kaltė suverčiama jam. Tik ar tikrai kaltas jis?.Geranoriškai nusiteikęs pedagogas, ieškodamas atsakymo literatūroje, dažnai nusivilia. Dauguma metodikos vadovėlių ir straipsnių skirti ugdyti muziką profesionalą. Retai analizuojamos tų mokinių kurie anksčiau ar vėliau palieka muzikos mokyklos suolą, nesėkmių priežastys. Su kolegomis dažnai tenka diskutuoti apie minėtas problemas. Vaikų nenorą mokytis muzikos mokykloje mes, mokytojai, dažnai motyvuojame mokinių tingėjimu, valios stoka. Nors ir linkėdami gero, dažnai mokinius nuteikiame priešiškai, į "kovą su tinginiais" pasitelkiame griežtą tėvų kontrolę, psichologinį spaudimą. Tokie veiksmai vaiko susikurtą nuostabų muzikos pasaulio paveikslą paverčia prievartos ir baimės atvaizdu. Dažna tokių ilgiau užsitęsusių mokyklos ir mokinio santykių pasekmė - vaikas išeina iš mokyklos. Daugelis net ir baigusių mokyklą mokinių užverdami jos duris, kartu uždaro ir savo instrumento dangtį ar futliarą - kartais net visam laikui. Kyla paradoksalus klausimas: kodėl mokytojas, dėdamas gražiausias viltis ir lūkesčius į mokinius, nesulaukia savo norų išsipildymo, o mokiniai vėliau ne tik nemuzikuoja, bet ne vienas muzikos mokyklą prisimena su neigiamomis emocijomis?.Žinoma, būtų galima tam ir paprieštarauti - juk dalis muzikos mokyklų mokinių sėkmingai jose mokosi, dalyvauja koncertinėje veikloje, pasirenka muziko profesiją. Tačiau aptardami ir šių moksleivių pasirodymą scenoje (koncertą atsiskaitymą), mokytojai dažniausiai mini tas pačias problemas: mokinys groja neemocingai, trūksta muzikalumo, išraiškos, "garso klausymo", vaikas nejaučia muzikinės kūrinio formos ir kt. Mokytojai šių problemų priežastimi dažnai laiko jauną amžių, gilių asmeninių išgyvenimų stygių ir tikisi, jog augdamas bei įgydamas patirties, ateityje jis atsiskleis. Tačiau žinome, kad neretai net ir techninių aukštumų pasiekęs muzikantas taip ir neišmoksta groti įtikinamai, muzikaliai, daryti prielaidą jog muzikos mokyklose akcentuojant techninius mokymo klausimus, dažnai "pamirštamas" jausminio prado ugdymas, apleidžiamas kryptingas meno poveikis ugdytinių dvasingumui, dorovei [p. 246-247].