Kultūra kaip ugdymo tikslas ir objektas

LTTerminas "muzikinė kultūra" pagrįstai vartotinas apibrėžiant įvairių muzikinės veiklos sričių strategiją bei tikslą. Juk akivaizdu, kad būtent tautos muzikinei kultūrai puoselėti (jai turtinti, įsisąmoninti ir skleisti) savo profesinius gebėjimus orientuoja kompozitorius, atlikėjas, pedagogas. Taigi ir šiuo aspektu sąvoka "muzikinė kultūra" yra svarbus objektas, vertas skaitytojo dėmesio, analizuojant muzikos kūrybos kultūrą, muzikos atlikimo kultūrą, muzikos pedagogikos kultūrą ir t.t. Sąvokos esmę norėčiau analizuoti bendrojo lavinimo mokyklos misijos ir jos muzikos pamokų tikslo kontekste. "Muzika atveria turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį. Šio pasaulio estetinis išgyvenimas turi esminės reikšmės dvasinei asmens brandai, padeda formuotis humanistinei asmenybei, perimti reikšmingiausias tautos bei pasaulio kultūros vertybes". Tikiu, dauguma sutiksime su šiuo teiginiu. Tačiau pabandykime suabejoti: ar tikrai muzika pati savaime atveria vertybių pasaulį ir spontaniškai įvyksta estetinis išgyvenimas? Kodėl taip atsitiko, kad ant muzikos pedagogo (ir ne vien bendrojo lavinimo mokyklos mokytojo) dalykinės kompetencijos šiandien krinta įtarimo šešėlis? Manyčiau, atsakymą galime rasti jau cituotoje muzikos esmės bei jos galimybių deformuotoje sampratoje, kurią glaustai galima išsakyti taip: ji pati viską gali. Taip suprasdami akademinio mokymo esmę ir jo galimybes, susikūrėme deformuotą mokytojo-laboranto (atsakingo už garso ar vaizdo aparatūros įjungimą ir funkcionavimą) bei administratoriaus (besirūpinančio mokinių drausme) viziją. Maža to. Hipertrofuotai suprantant muzikos galimybes ir jos misiją, netenka reikšmės dalykinis ir metodinis mokytojo pasirengimas: kam analizuoti ugdymo proceso naudingo veikimo koeficientą jeigu pati muzika ugdo mokinių (vadinasi, ir piliečių, tautos) muzikinę kultūrą?.Kam studentus (būsimuosius ugdytojus) mokyti muzikos suvokimo meno, jos pažinimo ir vertybių įsisąmoninimo paslapčių, jeigu pati muzika tariamai daro stebuklus? Deja, šiais laikais muzikinio ugdymo baruose stebuklų nebūna - šiandien daugelis mokytojų ir jų mokinių žino, kad estetinis išgyvenimas padeda formuotis humanistinei asmenybei ir perimti dvasines, dorovines vertybes, idealus. Šiandien jau nebereikia įrodinėti kompiuterio teikiamų "paslaugų" privalumų. Tačiau žinojimo nepakanka, dar daug kam reikia išmokti tomis galimybėmis naudotis. Ir ne tik kompiuterio, bet ir muzikos. Taigi pirmoji esminė, arba strateginė, šiandieninio muzikinio ugdymo deformacija: pedagogo ir jo ugdytinių žinojimas sutapatinamas su gebėjimu. Todėl turėtume nuvalyti užmaršties dulkes nuo daugeliui žinomos aksiomos: žinoti - nereiškia gebėti. Muzikos esmės ir jos dalyko sampratą reikia koreguoti. Manyčiau, teisingiau būtų teigti: "Žinant, kad muzika galėtų atverti..." arba "Suprantant, jog muzikoje slypi galimybės, padedančios formuotis humanistinei asmenybei, būtina, kad pedagoginiame procese mokytojas sugebėtų ir stengtųsi tas galimybes atskleisti, išryškinti ir jas atitinkamai panaudoti moksleivių ugdymui". Todėl pedagogui iškyla aktualus uždavinys: mokytis pačiam ir mokyti kitus muzikos pažinimo meno. Galima teigti, jog muzikos esmės bei jos galimybių supratimas švietimo reformos dokumentuose atrodo akivaizdžiai deformuotas [p. 164-165].