Lietuvių kompozitorių fortepijoninė kūryba jaunimui

LTLietuvos muzikos akademijoje rengiant pianistus pedagogus jau eilę metų su magistrantais yra analizuojami šiuolaikinės fortepijoninės literatūros jaunimui pavyzdžiai, jų žanrai, atlikimo problemos, tradicijos ir naujovės. Pedagoginės praktikos metu studentai dalyvauja ir rengiant jaunuosius pianistus šiuolaikinių kompozitorių kūrinių fortepijonui festivaliams. Būtent tai padeda supažindinti juos su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūryba, orientuotis repertuare, gebėti panaudoti šiuos kūrinius moksleivių mokymo programose, supažindinti moksleivius su naujomis kompozicinėmis priemonėmis, faktūra, harmonine kalba, atlikimo tradicijomis ir naujovėmis. Prasidėjus XXI amžiui sunku apibrėžti, kas lietuvių fortepijoninių kūrinių atlikime yra tradicija, o kas naujovė. Tradicija (lot. traditio - perdavimas) - istoriškai susidariusių ir įsitvirtinusių kultūros formų (papročių vaizdinių simbolių idėjų tarp jų ir muzikinių) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos atspindi kultūros išliekamumą ir vienovę. Gal Gustavas Mahleris ir buvo teisus sakydamas, kad tradicija yra šlamštas ("Tradicion ist Schlamperei"), nes laikytis tradicijų yra konservatyvu. Tačiau tradicija suteikia žmogui tam tikrą ramybės ir pastovumo būseną, primena ką nors seną ir brangų. Šiuolaikinėje lietuvių kompozitorių fortepijoninėje muzikoje jaunimui galima išgirsti daug liaudies kūrybai būdingų intonacijų sąskambių pvz., sutartiniškų sekundinių skambesių kurie šiuolaikinėje muzikinėje kalboje vadinami mažiausiais klasteriais; taip pat dažnas priemonių minimalizmas, kuriuo pasiekiamas aukščiausias ekstazės taškas, ir pan [p. 121].