"Kur Nevėža nuo amžių..": XIX a. poezijos tėkmės

LTĮvadinėje knygos dalyje aptariamos XIX a. lietuvių poezijos tėkmės. XIX a. lietuvių poetinį kraštovaizdį formavo istorijoje susiklosčiusi skirtingų regionų – Žemaitijos ir Lietuvos – kultūra. Poetiniuose tekstuose šį lokalųjį podirvį akivaizdžiausiai liudija kalba, jos tarminis pobūdis žemaičių ar Žemaitijoje gyvenusių Antano Klemento, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Karolinos Praniauskaitės ir rytų aukštaičių Antano Strazdo, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio kūryboje. Žemaitijoje lietuviškai eiles kūrė daugiausiai bajorai, o Lietuvoje – valstiečių kilmės dvasininkai, labiausiai sutvirtinę lietuvių lyrikos tradiciją. Poezija visuomet yra ne tik vieno ar kito teksto, bet ir pačios kalbos, jos išraiškos galimybių kūrimas. Šio amžiaus poezijoje lietuvių kalbos meninė raiška skleidėsi tarp to, kas leidžiasi užrašoma pagal lietuvių rašytinės kalbos tradiciją, ir to, kas pasakoma ar išgiedama sava namų kalba, tarme. Patys autoriai suvokė ir etnines (kalbines), ir istorines regionų kultūros skirtybes. Regioninė pora – žemaičiai ir lietuviai – XIX amžiuje išreiškė savitą kompromisą, jungiamąją grandį tarp senosios istorinės ir moderniosios etninės tautinės savivokos. Todėl ir rinkinio pavadinimu norėta pažymėti savitą tautinio-kultūrinio sąmoningumo formą, anuomet dar gyvą regioninę autorių savivoką ir literatūrinio gyvenimo pobūdį tuo metu, kada šie regionai buvo žinomi dar ne kaip etninės, o visų pirma istorinės Lietuvos – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – krašto dalys.Reikšminiai žodžiai: Poezija; Lyrika; Poetika; Lithuanian Poetry; Lithuanian literature; Lyrics; Poetics.