LTSutartinės sąvoka atrodo tinkama Martinaičio „poetinei utopijai" įvardyti. Gyvastingą ryšį su tradicija išlaikiusi archajiška liaudies daina skirtingus tonus, melodijas ir ritmus sujungia j nenugludintą, nenušlifuotą, bet vientisą unikalų skambesį. Toks modernistiškai sumeistrautas, nenušlifuotas - lyg naiviojo liaudies meno drožinys - yra Martinaičio ankstyvosios poezijos pasaulėvaizdis. Jam nebyliai disonuojančiais sąskambiais atitaria vėlyvosios poezijos interpretacinis kodas - raštas. „Mediniams balsams", raštui ir mūsų skaitymui lemta susitikti, „būti surinktiems", Sutartinėje kaip ant kalno ir susitarti, kad būtų gražu [p. 22].