Algirdo Martinaičio "Pieta": menininko ir Dievo Sūnaus žodžio įvairovė

LTMenininkas, reflektuodamas Šventąjį Raštą, turi būti giliai viduje apsisprendęs ir radikaliai žiūrėti įmuzikinę kalbą, į modernumo, nuosaikumo ir tradiciškumo santykius. Todėl menininko požiūris, sampratos, įžvalgos, tiesos paieškos - visa, kas susiję su tikėjimo realijomis, labai svarbūs kuriant muziką, įkvėptą, inspiruotą ar kitaip paveiktą Šventojo Dievo Žodžio autentiškos reinterpretacijos. Muzikoje turime "garsų kalbą", kuri, "be žodinės, turi dar ir dvasinę, mistinę prasmę". Šv. Tėvas Pijus XII įspėjo egzegetus dėl perdaug laisvo Šv. Rašto aiškinimo ir atmetė vadinamąją "dvasinę, arba simbolinę, egzegezę", tačiau kompozitorius tikrai nėra Rašto aiškintojas, bet savo darbu jis "panašus į šeimininką, kuris iš savo lobyno iškelia senų ir naujų daiktų". Šv. Tėvas Jonas Paulius rašė: "žengiame į tūkstantmetį, kuris, atrodo, žada būti paženklintas gilios kultūrų bei religijų sanpynos, net ir šalyse, turinčiose ilgą krikščionybės tradiciją". Tai reiškia, kad krikščionybė turės vis labiau atsiliepti į šią būtinybę įsikultūrinti. Žmogus, atspindintis Jo dievystę, kuria meną kaip "praktinės išminties formą, jungiančią pažinimą ir nagingumą". Tai reiškia pažinimą Dievo gelmių slaptingojo buvimo, trykštančio iš Bažnyčios mokytojų tekstų ir Šv. Rašto, ir nagingumą, arba, kitaip tariant, meistrystę, o muzikoje - komponavimo priemonių išmanymą, profesionalų jų panaudojimą. Taip menas tikrovės tiesai turi suteikti akiai ir ausiai prieinamą formą. Mūsų technologinėje visuomenėje tai gali reikšti naują sakralumo iškilimą [p. 37].