Jeronimo Kačinsko dvasingumo paieškos bažnytinėje ir pasaulietinėje veikloje

LTJ. Kačinsko (g. 1907) - išeivijos vargonininko, kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo - muzikinė veikla yra unikalus reiškinys lietuvių muzikos istorijoje. 90 metų jo gyvenimo bei kūrybos laikotarpis jau yra analizuotas, tačiau apie paskutiniųjų metų veiklą Lietuvoje mažai žinoma, nors ji atspindi šio menininko kūrybinę energiją kurios jis sėmėsi iš gilaus tikėjimo. Tad šiame pranešime išryškinamos svarbiausios muzikinės 1997-2001 m. J. Kačinsko intencijos, kurias jis grindė dvasingumo paieškomis. J. Kačinskas - vienas įdomiausių lietuvių kompozitorių darbavęsis tarpukario Lietuvoje, o 1944 m. pasitraukęs į Vakarus. Dėl to jo kūrybos netoleravo sovietinės ideologijos apologetai. J. Kačinskas nebuvo pageidaujamas ir dėl kitų priežasčių: a) jo muzikos stilius buvo laikomas perdėm formalistiniu ir kosmopolitiniu, trukdžiusiu kurti realistinę nacionalinę kompozitorių mokyklą; b) muzikinė jo veikla bei kūryba buvo glaudžiai susijusi su Bažnyčia. 9-ajame XX a. dešimtmetyje, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, lietuvių kompozitoriai emigrantai vėl buvo prisiminti. Jų muzika ėmė skambėti "Sugrįžimo" festivaliuose, įvairiuose koncertiniuose renginiuose. Šių kompozitorių muzikinės veiklos bei kūrybos analizei buvo skirtos konferencijos Klaipėdoje ir Vilniuje (1989, 1992, 1995), išleistos mokslinės studijos. Tarp jų - O. Narbutienės knyga apie Kazimierą Viktorą Banaitį (1996) bei šio straipsnio autorės monografija "Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla" (1997). Po šios knygos išleidimo praėjo jau penkeri metai, bet pastarojo laikotarpio kompozitoriaus muzikinė veikla nebuvo aptarta nei išeivijos, nei Lietuvos spaudoje. Todėl šio pranešimo tikslas - išryškinti svarbiausias muzikines 1997-2001 m. J. Kačinsko intencijas, kurios kilo iš dvasingumo paieškų.