LTStraipsnyje nagrinėjama, kokiu pagrindu R. Rorty „Gamtos veidrodyje“ „Descartes’as” ar „kartezinė filosofija“ laikoma „filosofijos-kaip-epistemologijos“ atskaitos tašku. Pirmame skyriuje aptariamos Rorty metodologinės nuostatos, susijusios su „terapiniu“ ir „istoricistiniu“ jo plėtojamos „radikalios kritikos“ aspektais. Parodoma, kad filosofinio žodyno kaip „metaforikos“ samprata esti nenuosekli ir konfrontuoja su teiginiu, jog Vakarų filosofijoje egzistuoja „kartezinė-kantiškoji paradigma“. Antrame skyriuje daroma išvada, kad Rorty svarbi vitgenšteiniškoji „reikšmės kaip vartosenos“ samprata nesiderina su jo pastangomis kartezinės terminijos kontingentiškumą grįsti „mentalinių dalykų kriterijaus“ argumentu.
ENThe paper deals with the question of legitimacy of Rorty’s reference to “Descartes” and “Cartesian philosophy” as a turning point in the “philosophy-as-epistemology” tradition. The first chapter discusses Rorty’s methodological presuppositions relevant to “therapeutic” and “historicistic” aspects of his “radical critics”. It reveals that his notion of philosophical vocabulary as “metaphoric” is incoherent and confronts with his claim that there is “Cartesian-Kantian” in the Western philosophy. In the second chapter, it is concluded that Wittgensteinian “sense in usage” conception, which is relevant to Rorty, conflicts with his attempt to argue for the contingency of Cartesian terminology on the basis of the “criteria of the mental” argument.