La Deuxième indépendance de la Lituanie vue de France

LTSorbonos universiteto profesorius Thierry Laurent’as pateikia glaustą, bet taiklią Prancūzijos viešosios nuomonės analizę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimu 1988-1992 metais. Dėstymas konstruojamas remiantis svarbiausių įvykių chronologija Lietuvoje ir kitose dviejose Pabaltijo respublikose; jo tikslas – atskleisti Prancūzijos politinio elito refleksiją ir atskirų visuomenės grupių susiskaidymą, susidūrus su nematytu reiškiniu: visiškai sovietų kontroliuojamos baltų teritorijos staiga deklaruoja savo nepriklausomybę! Kartu suardomi tolesni, vakariečių laiminami pažangios M. Gorbačiovo "perestroikos" planai, baiminamasi, kad kraštutinės konservatyvios jėgos Rusijoje nenuverstų šio oficialių valdžios struktūrų Prancūzijoje garbinamo lyderio. Apžvelgus populiarią iškiliausių dienraščių ir skirtingų politinių partijų spaudą ("Le Nouvel Observateur", "Le Monde", "Quotidien de Paris", "Le Figaro", "Le Figaro Magazine", "Libération", "L’Humanité") išryškėja oficiali valdančiųjų sluoksnių linija ir jai oponuojanti atskirų visuomenės grupių nuomonė. Kraštutinę poziciją demonstruoja cituojami didžiausio M. Gorbačiovo rėmėjo Prancūzijos prezidento François Mitterand’o pasisakymai 1990 m.: "Tie lietuviai tuojau viską sugriaus!", "Negalima silpninti Gorbačiovo!", "Reikia laikinai įšaldyti paskelbtą nepriklausomybę!" (tokia buvo ir oficiali Vokietijos nuomonė), o prezidento vyriausybės ministras pirmininkas Roland’as Dumas 1991 m. sausio 13 d. net pareiškė, kad, tiesą sakant, lietuviai tik dvidešimt metų buvo nepriklausomi... Pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės atstovų – Vytauto Landsbergio ir Kazimieros Prunskienės - vizitai Paryžiuje, nors ir labai svarbūs, atrodė nesėkmingi, nes priėmimai buvo šalti.Tai liudija, kokia sudėtinga buvo tuometinė politinė situacija ir kokie svarbūs buvo žiniasklaidoje pasklidę priešingą nuomonę ir tvirtą solidarumą demonstruoj" ("Le Figaro Magazine", 1990 m. balandžio 7 d.) arba "Mes visi baltai" ("Le Figaro", 1991 m. sausio 14 d.). Būtent aktyviai reiškiama kritiška visuomenės nuomonė oficialios valdžios pozicijos atžvilgiu ir Maskvos pučas 1991 m. rugpjūčio mėnesį lėmė požiūrių kaitą ir naujų Prancūzijos ir Lietuvos valstybinių santykių pradžią. Daroma išvada, kad dėl per didelio oficialios Prancūzijos atsargumo pernelyg sparčios trijų Pabaltijo respublikų emancipacijos akivaizdoje Prancūzijos įvaizdis Baltijos regione, ypač Lietuvoje, šiek tiek nublanko.