L’Université de Strasbourg et la Lituanie durant l’entre-deux-guerres
LTPrancūzų ir lietuvių ryšių kontekste verta specialiai patyrinėti, kaip lietuvių studentai būdavo priimami į Strasbūro universitetą, dėl dviejų priežasčių: viena vertus, įdomu stebėti užsienio studentų paplitimą žemyne, statant tam tikrus "tiltus per Europą", kita vertus, tai padeda geriau įvertinti naują Lietuvos ir Elzaso situaciją pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Studentų mobilumas - senas reiškinys Europoje. Tačiau jis labai suaktyvėjo XX a. pradžioje, ypač Prancūzijoje, kurioje iki 1914 metų pusė studentų užsieniečių buvo atvykėliai iš Rusijos. 1870 m. jų buvo 500, 1905 m. - 2450, o 1932 m. - 7500. Po 1818 m. Versalio taikos Prancūzijos prestižas išaugo, kai ji padėjo susikurti naujoms valstybėms: Lenkijai, Čekoslovakijai, Jugoslavijai, Rumunijai, Transilvanijai, taip pat ir Baltijos valstybėms, tarp kurių Lietuva po Brest-Litovsko taikos įvardyta kaip "vokiečių sukurtoji". Prancūzija bet kuriuo atveju siekė daryti įtaką kylančių šalių elito formavimui. Iki 1919 m. Paryžius buvo užsieniečių traukos centras; po šios datos prancūzų vyriausybė nusprendė remtis ir kitais universitetais, tarp jų – Strasbūro. Ši aukštoji mokykla seniai puoselėjo kosmopolitizmo tradicijas, priklausydama Renesanso laikais atsiradusių universitetų tinklui. Prieš 1789 m. revoliuciją ji netgi tapo antruoju akademiniu centru (po Paryžiaus), vienu labiausiai žinomų Europoje medicinos srityje su savo dviem trečdaliais studentų užsieniečių. XVIII a. čia studijavo arba lankėsi tokios Lietuvos įžymybės kaip Pacai, Radvilos, Sapiegos, Tyzenhauzai. [...].
