Kai kurie muzikos ir teksto santykių aspektai XX a. II pusės lietuvių muzikoje

LTMuzikos ir teksto bendrabūvis nuo jų pirmapradžio sinkretiškojo pavidalo yra praėjęs daugybę etapų. Vienur atspirties taškas būdavo tekstas, kitur dominuodavo mūzikos dėsningumai. Praėjęs amžius, dosniai sėmęs idėjų ir pavyzdžių iš ankstesnių epochų, pateikė naujas buvusių reiškinių versijas, daugybę retro- ir neo- variantų. [...] Lietuvoje dėl gajos folklorinės tradicijos ir išplitusio chorinio judėjimo kuriama gana daug ir įvairios vokalinės ar vokalinės instrumentinės muzikos. Todėl šiame pranešime nebus apsiribojama kokiu nors vienu žanru, o daugiau ar mažiau chronologiškai bus bandoma parodyti esamą muzikos ir poetinio teksto santykių įvairovę. Iš karto reikia pasakyti, kad kompozitoriai daugiausia rašė lietuvių poetų tekstais. Kitų šalių autorių kūriniai dažniausiai buvo verčiami į lietuvių kalbą ir tik pastaruoju metu daugėja kūrinių, kuriamų pagal originalų tekstą svetima kalba ar vartojant kelias jų. Nors "žodžio reikšmės ir jos garsinės formos dama tėra epizodinis kalbos reiškinys, o ne nuoseklus visuotinis principas, jo veikimas, ypač poezijoje, pastebimas". Per savo liaudies kūrybą, jos dar palyginti stiprų ir tam tikrai žmonių daliai etalonišką funkcionavimą daug kas intuityviai kaip normą suvokia ir joje vyraujančių poezijos ir muzikos santykių tipą. Pagrindinę lietuvių liaudies dainų dalį sudaro izosilabinės dainos. Pasak Leonardo Saukos, lietuvių liaudies dainų eilėdaroje "lemiamas vaidmuo tenka skiemeniui". Tačiau atskirų regionų (pvz., dzūkų) muzikai būdingas melizmatinis santykis . Profesinėje muzikoje tokių dažnuminių skaičiavimų nėra atlikta, bet iš klausymo patirties bei analizuotų kūrinių partitūrų matyti gana didelė įvairovė.Analizuojant muzikos ir poetinio teksto ryšius, lengviausiai apčiuopiamas jų siaurasis - trukmės ir akcentų - aspektas. Čia veikia ir bendrieji muzikos procesą sąlygojantys dėsniai, ir specifiniai, būdingi atskirai kultūrai. Lietuvių folklore jų priklausomybę lėmė žanrinė prigimtis, monodinis ar daugiabalsis atlikimo būdas, atskirų etnografinių sričių stilistinės savybės. Profesinėje muzikoje kai kurie autoriai tęsia šių santykių tipą, artimą etnografinei tradicijai, tačiau čia galima ir žymiai didesnė laisvė. Ji, be kita ko, yra paveikta ir XX a. II pusėje vykusių stilistinių pokyčių, avangardo apraiškų, individualaus kompozitoriaus braižo ir konkretaus sumanymo. Šiame pranešime, laikantis istoriškai kintančių skirtingų kartų autorių stilistinių sampratų bandoma aptarti įdomesnius pavyzdžius, parodyti kuo platesnį reiškinio spektrą, akcentuoti įvairias muzikos ir poetinio teksto sąveikos puses [p. 5-6].