Gyvatė, Žemė, Žemyna: vaizdinių koreliacija nominavimo ir semantikos lygmenyje

LTLietuvių užkalbėjimai, išsaugoti žodinės tradicijos, dabar fiksuojami tik kur ne kur Lietuvoje kaip iš tiesų reti fenomenai. Jie yra išlaikę ganėtinai archajišką semantinę sistemą ir tos sistemos elementų pirmykščius įvardijimus. Visa tai atspindi tam tikrą mąstyseną, ideologiją ir gali būti siejama su apibrėžtu istoriniu periodu. Savitos pasaulio koncepcijos reliktu laikytini užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo. Visų pirma šių užkalbėjimų pagrindinis objektas – gyvatė, kuriai ir skiriami maginį poveikį turintys atlikti žodžiai. Užkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo atsiskleidžia glaudus šio gyvūno, nuo seno laikyto ryškiu mitinės pasaulėžiūros komponentu, ryšys su žeme ir su chtoniškąja mitinio universumo sritimi. Ypač atkreiptinas dėmesys į tam tikrus specifiškus šio gyvūno nominavimo atvejus, užfiksuotus būtent užkalbėjimuose. Kai kurie žodį gyvatė pakeičiančių vardų skatina kelti prielaidą apie gyvatės ir jos kulto sąsajas ne tik su pačia žeme, bet ir su šios stichijos galias bei esmę išreiškiančiais mitiniais personažais. Straipsnyje pateikta informacija atskleidžia, kad Žemininkas galėjo reikštis zoomorfiniu žalčio pavidalu. Jei Žemynos vyriškosios giminės antrininkas buvo žalčio pavidalo dievybė, tai visiškai natūraliai kyla klausimas, ar ir pati Žemyna negalėtų taip pat reikštis zoomorfiniu roplio pavidalu. Lietuvių užkalbėjimų medžiaga, būtent nurodytieji kreipiniai į gyvatę kaip į žemę, žeminę, žemenėlę, primenantys žemės deivės vardo formas Žemyna, Žemynėlė, Žemelė, teikia pagrindą kelti tokią prielaidą.