Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse
LTPakraščių (periferinės, paribio) tarmės mokslinėje literatūroje suprantamos geografiniu, administraciniu, kalbiniu požiūriu. Dabartinės Lietuvos Respublikos sienos dažniausiai skiria artimas ar tas pačias šnektas. Užribio šnektų skirtumai paprastai yra neseni, atsiradę dėl kalbinės ir tautinės asimiliacijos ne savo valstybėje tarp kitakalbių žmonių gyvenusių lietuvių. Pakraštinėmis vadinamos abipus Lietuvos valstybės sienos ir ypač už jos esančios šnektos. Tipiškiausios pakraščių šnektos yra tos, kurioms būdingas ne tik geografinis (mūsų požiūriu — svarbiausias), bet ir administracinis kriterijus. Tokios yra visos Lietuvos Respublikos užribio šnektos etninėse lietuvių žemėse. Šios šnektos daugiausia priklauso aukštaičių tarmei. Senųjų žemaičių šnektos už Lietuvos-Latvijos sienos menkai beišliko. Tokiais atvejais ypač svarbios gretimos šnektos Lietuvos Respublikos pusėje, nes jos liudija, kaip kalbėjo nutautintas užribio plotas [Iš Įvado].
