Šventybės ilgesys ir jo raiškos formų įvairovės vieningumas
LTAr gali ir ar turi būti šventybė teorinių svarstymų objektas? Neretai mokslininkai, ypač antropologai, vengia šio klausimo arba aptaria šventybės problemą pakeisdami teorinę klausimo analizės plotmę grynai empiriniu reiškinių įvairovės aprašinėjimu. Bet kokie bandymai charakterizuoti šventybę yra neatsiejami nuo kalbų apie antgamtiškumą, supernatūralumą, kitokybę, nepažinumą, iracionalumą, kontrintuityvumą, etc. Šventybė yra tolima ir paslaptinga ne tik tiems, kurie skeptiškai žiūri į jos idėją, bet ir tiems, kurie šventai tiki jos buvimu ir net teigia išgyvenę susitikimo su šventybe potyrį. "Mysterium tremendum et fascinans". Paradokso potyris - štai bene tiksliausia psichologinė šventybės atsivėrimo išgyvenimo charakteristika. Priešprieša šventybės ir visko, kas ji nėra (sacrum versus profanum), tapo universaliausia metodologine šventybės problemos teorinio aptarimo paradigma. Tokiu būdu yra kuriamas teorinis šventybės modelis, savo metodologine geneze ir vidine logine struktūra labai primenantis negatyviąją teologiją, o teorine prasme - vėl gi neperžengiantis šventybės atributų tik negatyvia prasme - kas gijai nepriklauso ir kuo gi šventybė nėra - vardijimo ir aprašinėjimo. Galime išskirti įvairius mokslinės šventybės ilgesio analizės aspektus: psichologinį, teologinį, okultinį, ontologinį, fenomenologinį ir dar daugybę kitų. Ontologinis ir egzistencinis šventybės ilgesio aspektai iš pirmo žvilgsnio atrodo labiausiai prieštaraujantys vienas kitam, o fenomenologinis ir egzistencinis, atrodo, visiškai sutampa: abiems požiūriams yra būdingas pripažinimas, kad šventybė egzistuoja realiai ir objektyviai kaip duotybė, abi tyrinėtojų stovyklas labiausiai domina klausimas: koks yra šventybės kaip duotybės ir žmogaus santykis?.Bandymas interpretuoti šventybės problemą iš egzistencinės filosofijos pozicijų reikalauja prisiminti, kad egzistencinė filosofija esmingai skiriasi nuo klasikinės būtent požiūriu į transcendentą (kaip visišką kitokybę), o juk kaip tik šiame "lauke" ir vyksta šventybės paieškos. Ontologinė klasikinės filosofijos paradigma: grynojo transcendento struktūros paieška, o egzistencinės - imanentinio transcendento struktūros ieškojimai. Straipsnyje akcentuojamas šventybės ilgesys, o ne susitikimo su ja potyris ar žmogaus atsakymas į šventybės atsivėrimą. Šventybės potyrio išgyvenimas gali būti netikėtas, kaip Dievo dovana, tačiau jis gali būti ir ilgai lauktas, didelių dvasinių pastangų rezultatas; būtent šios pastangos, universalios siekimo atsiverti šventybei formos žmonijos istorijoje ir yra straipsnio autorės dėmesio centre. Ir tikintys, ir netikintys šventybės realumu galėtų pripažinti, kad šventybės ilgesys buvo, yra ir tikriausiai visad bus pats universaliausias žmogiško siekio tobulėti, siekti humanistinių tarpusavio ir individo vidinės taikos ir sutarimo motyvas, tai jo dėka žmogus gali, nesvarbu, kokios gyvenimo aplinkybės, nugalėti kasdienybės ir neišvengiamos mirties beprasmybę, surasti viltį ten, kur, rodos, seniai jau jos negali būti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Egzistencialistinis požiūris; Egzistencializmo filosofija; Filosofija; Imanentinis transcendentas; Kierkegaardas; Kierkegaardas, Sorenas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Meditacija; Metafora; Misterija; Mitas; Negatyvioji teologija; Piligriminė kelionė; Profaniška; Religinis tikėjimas; Ritualas; Sakralu; Socialinis archetipas; Transcendencija; Tyla; Šventybė; Existentialist approach; Existentialist philosophy; Holiness; Immanent transcendence; Kierkegaard; Kierkegaard, Soren; Levin, Emmanuel; Meditation; Metaphor; Mystery; Myth; Negative theology; Philosophy; Pilgrimage; Profane; Religious faith; Ritual; Sacralised profanity; Sacred; Silence; Social archetype; Transcendence.
