Bitwy o Wilno w Insurekcji 1794 roku

LTMūšiai dėl Vilniaus 1794 m. sukilime yra pagrindinė straipsnio tema. Vilnius turėjo ypatingą reikšmę kaip Lietuvos sostinė. Jis buvo nelabai didelis, turėjo apie 20 tūkstančių gyventojų, kai Varšuvoje tuo metu buvo 115 tūkstančių, o Gdanske – 35 tūkstančiai. Tačiau tas, kas turėjo rankose Vilnių, de facto buvo padėties šeimininkas Lietuvoje. Tai suprato Jekaterina II, matydama Lietuvos raktinę padėtį užvaldant visą Lenkiją. Po to, kai sukilėliai užėmė Vilnių, išstumdami Rusijos kariuomenę, tolesni žingsniai turėjo vesti prie visos Lietuvos išvadavimo iš rusų okupacijos. Vis dėlto buvo tikimasi Rusijos kontrpuolimo į Vilnių. Nagrinėjant įvykių eigą susidaro įspūdis, kad Kosciuška Lietuvą laikė antraeiliu karinių veiksmų teatru. Sukilėlių Lietuvoje valdžia suprato, kad miestas turės gintis pats, dėl to buvo formuojama municipalinė gvardija, stiprinami miesto įtvirtinimai, kasami apkasai. Apie 8 tūkstančiai rusų kareivių Vilnių puolė 1794 m. liepos 19 d., o Prūsija tomis dienomis sustiprino Varšuvos puolimą. Dėl to hipotetiškai manoma, kad Rusija ir Prūsija koordinavo savo karinius veiksmus. Nors Vilniui buvo sunku, nes jį gynė tik apie pora tūkstančių sukilėlių, tačiau tada atsilaikyti pavyko. Pakartotinis maždaug 11 tūkstančių rusų puolimas 1794 m. rugpjūčio 11 d. buvo stipresnis, kitą dieną Vilnius kapituliavo. Rugpjūčio 30 d. rusai užėmė Kauną. Tai pagreitino sukilimo prie Vyslos pralaimėjimą. Mūšių dėl Vilniaus karinių veiksmų istorija, su tuo susijusios peripetijos straipsnyje pateikiamos remiantis publikuotais šaltiniais, įskaitant 1794 m. Vilniaus periodinę spaudą.