Wojsko Rzeczypospolitej Obojga Narodów wobec groźby unicestwienia państwa (1793-1794)

LTAbiejų Tautų Respublikos kariuomenė valstybės panaikinimo akivaizdoje yra šio straipsnio tema. Remiantis publikuotais šaltiniais ir istoriografijos pasiekimais atskleidžiama kokia buvo nedėkinga ATR kariuomenės padėtis 1793–1794 m. ir tuometinė politinė situacija, dėl kurios ir brendo Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Lenkijos – Lietuvos karinis potencialas ir realios karinės pajėgos yra palyginamos su Žečpospolitą padalijusių valstybių tuometine karine galia. Rusija, Prūsija ir Austrija turėjo patyrusios kariuomenės po kelis šimtus tūkstančių žmonių, didelius karinius biudžetus ir galingą karo pramonę. Lenkija – Lietuva prilygti tuo niekaip negalėjo, o tuometinė tarptautinė padėtis nebuvo jai palanki. Tuo pasinaudojo Rusija 1792 m. atnaujindama savo protektoratą Žečpospolitai ir Targovicos konfederacijos kvietimu įvykdžiusi karinę intervenciją, o 1793 m. įvyko antrasis Žečpospolitos padalijimas. Straipsnyje atskleidžiama sunki valstybės finansinė padėtis, dėl ko ATR kariuomenė tapo našta kraštui ir kyla net klausimas kaip iš viso ta kariuomenė dar galėjo egzistuoti? Rusijai spaudžiant tą kariuomenę iki 1794 m. pavasario valdžios numatyta sumažinti ir tai tapo bręstančio sukilimo prieš Rusiją detonatoriumi. Straipsnio gale rašoma apie konspiracinės veiklos organizavimą ir pasiruošimą sukilimui 1793–1794 m. Valstybės kariuomenės mažinimas ir rusų žvalgybos veiksmai konspiracijos atžvilgiu iškėlė klausimą visu aštrumu ir tapo akstinu sukilimui, kuris prasidėjo 1794 m. kovo mėnesį.