Daugialypumo sąvoka Gilles'io Deleuze'o ir Alaino Badiou filosofijose

LTGilles’is Deleuze’as ir Alainas Badiou sukuria du kraštutinius šiuolaikinės filosofijos polius. Tiek Deleuze’as, tiek Badiou siekė apibrėžti singuliarumo, daugio (multiple), daugialypumo (multiplicité), tikrovės, įvykio sampratas, tačiau jas apibrėžė visiškai priešingai: Badiou lieka ištikimas metafizinei Vienio idėjai, kuriai pajungiamos daugybinės pasaulio situacijos, taip sukuriant universalizuojantį tiesos įvykį. Deleuze’as, priešingai, siekia įveikti vienio ir daugio opoziciją įvesdamas kokybinio daugialypumo idėją. Kokybinis daugialypumas numato kaitą ir tapsmą, todėl siejamas su vitalizmo ir imanencijos idėjomis. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip skirtingos Deleuze’o ir Badiou filosofijos sampratos bei ginčas dėl daugio / daugialypumo sąvokų lemia jų antagonistines laikysenas sprendžiant politinius partikuliarumo ir universalizmo klausimus. Badiou universalizmo samprata remiasi matematine aibių teorija, kitaip tariant, visus politinio lauko veikėjus jis laiko kiekybiniais daugialypumais arba skaičiais, kuriuos galima pajungti vienodumo imperatyvui ir tokiu būdu subendrinti arba universalizuoti. Šiuo požiūriu Badiou karingasis universalizmas pasirodo kaip užmaskuota totalitarinio mąstymo forma. Deleuze’as, priešingai, teigia kokybinių daugialypumų teoriją, kuri realizuojama kaitos, tapsmo, partikuliarumo idėjomis. Tapsmas mažuma implikuoja daugialypius rizominius ryšius su kitais daugialypumais, sukuria naują asambliažą: šis naujų sąsajų ir ryšių atsiradimas, daugialypumo dimensijų išplėtimas lemia, jog plėsdamasis daugialypumas keičia savo prigimtį. Dėl šios priežasties kokybinis daugialypumas negali būti pajungiamas jokiai bendrumo ar vienodumo idėjai, todėl savo prigimtimi yra antitotalitarinis. Pagrindiniai žodžiai: Deleuze, Badiou, partikuliarumas, universalizmas, vienis, daugis, daugialypumas.

ENGilles Deleuze and Alain Badiou constitute extreme polarities in contemporary philosophy. Both Deleuze and Badiou struggle with such concepts as singularity, the multiple/multiplicity, the Real, and the event. But the meaning assigned to these concepts is absolutely different: Badiou remains faithful to the metaphysical thinking of the One, to which all multiple situations are subjected to create the universalizing truth event. Deleuze, by contrast, seeks to replace the opposition of the One and the Multiple with the notion of qualitative multiplicity. Qualitative multiplicity implies qualitative change and becoming, and is related to the ideas of vitalism and immanence. In my article, I want to demonstrate how this polemics about the notions of the multiple/multiplicity informs both Badiou’s and Deleuze’s antagonistic attitudes in regard to political issues of particularity and universality. Badiou’s universalism is based on the mathematical theory of sets: all subjects of the political field are interpreted as quantitative multiplicities or numbers, which can be subsumed by the imperative of sameness and in this way can be totalized or universalized. In this respect, Badiou’s militant universalism appears as a disguised form of totalitarianism. Deleuze, by contrast, asserts the idea of qualitative multiplicity, which is developed by introducing the notions of change, becoming, and particularity. Becoming-minoritarian implies a rhizomatic connection with other multiplicities, forming an assemblage: it is this increase in the dimensions of multiplicity that necessarily changes in nature as it expands its connections. In this sense, qualitative multiplicities cannot be subsumed by any notion of the One (sameness or totality), and they preclude any possibility of power relations. In this respect, the thinking of qualitative multiplicities is by essence antitotalitarian. Keywords: Deleuze, Badiou, particularity, universalism, the One, the Multiple.