Без раздела: диалог Чеслава Милоша и Tомаса Венцловы о Вильнюсе

LTStraipsnyje aptariamas Cz. Miloszo ir T.Venclovos dialogas apie Vilnių. Lenkų ir lietuvių poetų dialogas prisidėjo prie to, kad 1990 metais neatsinaujintų tarpukario metų konfliktas dėl Vilniaus, Cz.Miloszo manymu, net Vilniaus krašto balkanizacijos pavojus. Atskleidžiama, kokią reikšmę visuomenės nuomonei turėjo abiejų poetų eseistikoje išsakytos bekompromisinės tezės šiuo klausimu, kurių drąsa atsiskleidė tik iš laiko perspektyvos. Abiems poetams Vilnius – ne konfliktinės tautų, kalbų, religijų mozaikos vieta, bet galimybė kurti brandesnę visuomenę ir įveikti nacionalistines tendencijas. Nuo pat pirmo abiejų poetų susitikimo buvo nužymėtos jų intelektualinio dialogo ribos – kultūriniai ir asmeniniai santykiai su miestu. Cz. Miloszas teigia, kad miestas padeda žmogui gyventi tam tikroje kultūrinėje tradicijoje, taip pat su tuo susiję nacionalizmo pavojai. T. Venclova labiau akcentuoja gyventojų susvetimėjimą, neužtikrintumo jausmą. Cz. Miloszas kalba apie naujų Vilniaus gyventojų lietuvių galimybę rasti Vilniuje savo šaknis, o T. Venclova abejoja, ar šiuolaikinis žmogus apskritai gali rasti savo namus absoliučiai pasikeitusiame pasaulyje. Atskleidžiami skirtingi abiejų poetų požiūriai į santykį su istorija. Reziumuojama, kad Cz. Miloszo ir T. Venclovos dialoge pirmą kartą atvirai nužymėtos lietuvių ir lenkų savimonės formos padėjo pagrindą tolesniam intelektualiam ir politiniam šio klausimo svarstymui.