LTStraipsnyje Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės pareiškimas yra laikomas nacionaliniu lietuvių mitu. Įrodinėjama, kad tarptautinės teisės požiūriu svarbiausias buvo Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas. Būtent juo kaip teisiniu pagrindu remiantis Vokietija 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybę. Argumentuojant šią koncepciją apžvelgiama Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu, pažymint, kad buvo kelios vokiečių koncepcijos dėl Lietuvos ateities, o mažiausiai savarankiškumo Lietuvai žadėjo vokiečių karinė vadovybė, turėjusi aneksionistinių planų. Įvykių eiga paspartėjo bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje ir Brest-Litovske prasidėjus taikos deryboms tarp Vokietijos ir jos sąjungininkų iš vienos pusės ir Rusijos – iš kitos. Tokiame tarptautiniame fone ir atsirado Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracija, tačiau po tam tikrų perturbacijų Lietuvos Taryba sutiko priimti vokiečių sąlygas ir išgauti Lietuvos valstybės pripažinimą iš Vokietijos pagal Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą. Vokietijai pralaimint karą jos vyriausybė 1918 m. spalio 20 d. atsisakė ankstesnių planų susieti Lietuvą su Vokietija pagal 1917 m. gruodžio sutarimus. Straipsnyje dėstoma ši įvykių istorija remiantis publikuotais šaltiniais, panaudojant taip pat šiek tiek nepublikuotos medžiagos iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos (Foreign Office) archyvo, o taip pat Juozo Gabrio rašytinio palikimo, esančio Lietuvių kultūros instituto (Hiutenfelde, Vokietijoje) archyve.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Nepriklausomybės Aktas; Lietuvos Taryba; Lietuvos nepriklausomybė; Nacionalinis mitas; Nepriklausomybės deklaracija; Pirmasis pasaulinis karas, 1914-1918 (Didysis karas; World War I); Valstybės Taryba; Vasario 16-oji; Vokiečių okupacija; 16 February 1918; Act of Independence of Lithuania; Council of Lithuania; Declaration of independence; German occupation; Lithuania; Lithuanian independence; National myth; WWI; World War I.