LTPo to, kai ES piliečiams buvo suteikta judėjimo laisvė pagal ES pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnį, atsirado galimybė laisviau ir dažniau kirsti Europos Sąjungos šalių narių teritorijas įvairiomis transporto priemonėmis asmeniniais ir komerciniais tikslais, dėl to stipriai išaugo transporto priemonių eismas. Vairuodami žmonės paprastai nesusimąsto apie tikimybę patekti į eismo įvykį ir tikriausiai nepagalvoja apie galimus įvairius sunkumus siekdami gauti kompensaciją. Europos Sąjungos atsakingos institucijos sukūrė didžiulį mechanizmą, skirtą kompensuoti eismo įvykio metu patirtą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiems asmenims. Vis dėlto išliko tam tikrų spragų ir neaiškumų, kurie sukelia sunkumų nukentėjusiems asmenims, siekiantiems pasinaudoti teise gauti visą ir juos tenkinančią kompensaciją. Po to, kai 1972 m. buvo priimta pirmoji Transporto priemonių draudimo direktyva, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) daug kartų aiškino klausimus, susijusius su esamų spragų užpildymu, tokiu būdu vystydamas teisinį instrumentą, skirtą pagerinti nukentėjusių nuo eismo įvykio asmenų teisinę padėtį. Straipsnyje nagrinėjamas ESTT sprendimas Damijan Vnuk prieš Zavarovalnica Triglav d.d. (Vnuk) byloje, kuris įpareigojo užtikrinti didesnį apsaugos lygį asmenims, nukentėjusiems dėl eismo įvykio. Taip pat straipsnyje tiriami dėl aukščiau minėto ESTT sprendimo atsiradę teisinio reglamentavimo neaiškumai, susiję su transporto priemonių valdytojų civiline atsakomybe.
ENThe aim of this article is to assess the consequences of the interpretation of the terms ‘vehicle’ and ‘use of a vehicle’ in the light of the case of Damijan Vnuk v Zavarovalnica Trigalev (C-162/13) the Court of Justice of the European Union (CJEU) in accordance with the objectives set out in the Motor Insurance Directive.