Poinstitucinė dailėtyros kalba

LTIš esmės estetikos, taip pat ir menotyros svarbiausia iš funkcijų be klasifikacijos yra adekvačios menui metakalbos kūrimas: terminų, analizės būdų, tiesos apibrėžimų, vertinimo principų ir vertinimo kategorijų. Aptariant šios meno metakalbos (o estetikai tai tiesiog jos kalba) raidą būtina skirti ikiinstitucinį, institucinį ir poinstitucinį požiūrius. Tokios interpretacijos būtinumas yra susietas su Vakarų pasaulyje, taip pat Lietuvoje dinamiškai besikeičiančia meno situacija: kuratorių institucijos paplitimu, konceptualiojo meno renesansu, globalinių projektų kūrimu, menotyros ir meno abipuse integracija, menotyrinių tekstų kaita vis daugiau pasinaudojant postmodernios filosofijos ir literatūros priemonėmis [p.35 ].

ENThe preinstitutional, institutional and postinstitutional situation of art criticism’s meta-language is considered in the article. The preinstitutional (from I. Kant to H. Wölfflin) theories were based on beliefs in specific essence of art phenomenon. It was pointed out that aesthetics and philosophy could lift a veil of mystery of the being or God. Institutional notions and categories (from E. Panofsky to Th. Mitchell) are determined by different art institutions: the biggest and most important art galleries, universities, national societies of 4Q . artists, the most influential publishing houses, scientific journals. The main features of institutional art language depend on most influential art movements (avant-gardism, dadaism, surrealism, expressionism and so on) and on historical categories that were accepted by art historians. Postinstitutional language of art criticism is interactive and depends on influential international art projects and common activity of artists, art critics, media and spectators.