Kiekybinė ar kokybinė kaita?

LTRecenzijoje aptariama Skaidros Trilupaitytės knyga „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita: sovietmečio pabaiga – nepriklausomybės pradžia“, išleista Artseria leidykloje 2017 m. Knygoje analizuojamas 1988–1992 metų laikotarpis. Dailėtyrininkę domina sociologinis meninių institucijų kaitos ir (ne)formalių grupių steigimosi Sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, aspektas, o ne psichologinė dailės gyvenimo panorama. S. Trilupaitytė apibūdina oficialias institucijas ir neformalias grupes. Institucijos sąvoka vartojama siauresne prasme, žyminčia kelias konkrečias dailės institucijas, jų kaitą ir tam tikrų grupių veiksmus šių institucijų ir jų kaitos fone. Kartu tam tikrų grupių, individų veiksmus, sąlygojančius, provokuojančius tą kaitą, atoveiksmį. Tyrinėjamas išimtinai Vilniaus dailės gyvenimas ir institucijų kaita. Autorė parodo Dailininkų sąjungos santykio su TSRS dailininkų sąjunga kaitą, vidines struktūrines transformacijas, susijusias su ideologinėmis, biurokratinėmis, teisinėmis, turtinėmis, socialinių garantijų potekstėmis. Taip pat preciziškai atidengia keletą valstybinio dailės instituto virsmo į Vilniaus dailės akademiją persipynusių lygmenų. Nepaisant nešališko tono ir požiūrio, išimtinai moksliško instrumentarijaus, knygoje neapsieita be moralinio arba psichologizuoto vertinimo. Knyga yra vertinga ir svarbi praplečiant mūsų naujosios dailės (institucijų) genezės panoramą.