Senojo lietuvių mąstymo atkūrimas: laiko samprata
LTLietuvių archajinėje tradicijoje regime pasaulietiškoje aplinkoje vis rečiau pasitaikantį savitą artumo ir susiderinimo su gyvenamąja aplinka būdą. Čia tiesiogiai bendraujama su paukščiais, medžiais, Saule ir tarsi artimų bičiulių jų prašoma patarimo ir palaikymo. Tarp žmogaus ir gamtos nėra jokio atstumo – žmogus gyvena atviroje, tarpusavyje besišnekučiuojančioje visumoje. Bendravimo samprata čia įgauna visiškai kitokį statusą, kuris moderniajam vakariečiui beveik nesuvokiamas. Kaip su geriausiu draugu susitinkama su upeliu, linksmai kalbinamas paukštelis, medžiui nepagailima šiltų žodžių. Bendravimas čia sudaro ne tik didžiausią žmogaus sąmoningo aktyvumo dalį, bet ir yra esminis dvasinio gyvenimo pagrindas. Natūralu, kad visais laikais žmonės aktyviai susitinka su sava aplinka, tačiau modernus Vakarų pasaulis stokoja šio jaukaus tiesioginio bendrabūvio matmens, kuriame atsiveriama skirtingo pobūdžio esybėms, nevienodam būdui ir laikiškumui. Neatsitiktinai archajinėje lietuvių tautosakoje požiūris į laiką yra kitoks nei moderniajame Vakarų pasaulyje. Svarbu pažymėti, kad laikiškumas, kuris reikšmingai nulemia mąstymą, archajinėje lietuvių tradicijoje pasirodo skirtingomis formomis. Maža to, jos tarpusavyje ne tik nekonkuruoja, bet prasmingai viena kitą praplečia ir papildo. Pirmiausia svarbu išskirti labiausiai paplitusią laiko sampratą, kurią galėtume vadinti gyvenimo laiku. Ji atsiveria tada, kai kalbama apie žmogaus augimą gyvenimiškų sunkumų akivaizdoje, kai žmogus susiduria su išbandymais, apmąsto, koks jis buvo ir koks bus. Toks apmąstymas atveria situacijų pasikartojimą, „nuolatinio sugrįžimo“, arba ciklinio laiko, sampratą. Dienos, sezonai, metai, kartos keičiasi, tačiau žmogus sugrįžta į tas pačias gyvenimiškas situacijas. Kas kartą vis kitaip, bet sykiu ir taip pat išgyvendamas pasikartojančius rūpesčius.Laikas atskleidžia neišvengiamą įvykių pasikartojimą, o kartu ir suvokimą, kad ilgainiui dalykų esmė nesikeičia. Ši esmė atveria gelmę, kurioje kitaip atsiveria ir laiko samprata. Įvykiai nustoja skubinti vienas kitą, atsiveria ir kitokia sąmonė, ji nurimsta, surimtėja, rymo. Rymančio laiko samprata persmelkia visą archajinę sąmonę. Visaapimančio dabar šventumas per amžius būdavo sustiprinamas šventėse ir suėjimuose. Svarbu pastebėti, kad gyvenant skirtingose laiko plotmėse iškyla ir nevienodų laikiškumų suderinimo klausimas. Tad reikšminga ir laiko dermės samprata, kuri dar kitaip atveria laikiškumą archajinėje lietuvių tradicijoje. Čia tarsi pakylama virš skirtingų laikiškumo formų ir ieškoma jų darnos, sakytume, sutarimo tarp skirtingų pasaulių. Tai ypač išryškėja sutartinėse, kurias dainuojant sustiprėja dabarties pojūtis, laikas pasidaro daugiamatis. Sutartinių polifonija jungia skirtingas temas ir tonacijas, ritmus ir instrumentus, šokį ir dainavimą, rūpesčius ir darbus. Dermės laiko sampratą galime suvokti kaip savitą santykį su laikiškumu. Iš čia kyla nepaprastai turtinga dermės samprata, kuri archajinėje lietuvių tradicijoje jungia skirtinguose laiko matmenyse vykstančius procesus. Čia gyvenama kartu su protėviais, kurie jau seniai išėję, arba, tarsi artimas bičiulis, kalbinamas Mėnulis. Pranešime aptarsime minėtas laiko sampratas, kartu apmąstysime jų poveikį žmogui, jo gyvenimo būdui bei jo pasaulėžiūrai.
