Be įtrūkių

LTRecenzijoje aptariama Viktorijos Daujotytės knyga: „Granas: Įtrūkstanti tikrovė: Mąstymo apie Romualdą Granauską punktyrai“. V. Daujotytei jau seniai būdinga rašyti kaip mąstosi ir rašosi, natūraliai subjektyviai, išsiveržiant iš normatyvių mokslo produkcijos vienetų lažo, lengvai pasitelkiant filologinius, kultūrinius, mitologinius, religinius kontekstus, humanistines vertybines nuostatas ir puikų literatūros tradicijos pažinimą. Todėl jos monografiniai pasakojimai labiau primena filosofuojančią esė, o ne įprastą literatūrologinį tyrimą su visais neva jam privalomais atributais. V. Daujotytės knyga klostosi iš trumpų etiudinių skirsnių, užrašų, naujų ir ankstesnių pamąstymų, perrašų, net svetimų žmonių teksto intarpų. R. Granausko asmenybės dvasinę struktūrą V. Daujotytė ryškina kompleksiškai pasiremdama biografiniais duomenimis ir autobiografiniais kūrybos elementais, perspėjant, kad absoliučiu faktų patikimumu kūryboje nereikėtų pasikliauti. Ieškoma būsenų tikrumo, asmenybės ypatingumo, akcentuojamas įsižiūrėjimas kaip fotografijos meno amatas, svarbus ir prozininkui, esama daug aforistinių, kartais paradoksalių ištarčių. Pažymima, kad monografijoje daug kūrinių citatų perviršis, tam tikra apsakymų perpasakojimo inercija, Reziumuojama, kad knygoje kartais punktyriškai, asociacijomis, sąsajų žaismu išsamiai atskleistas rašytojo pasaulėvaizdis ir jo talento specifika, interpretacijomis patvirtinama kūrinių kokybė, iš tyrėjos knygos ryškėja išskirtinė kūrėjo vieta literatūros kanone.