LTŠiame straipsnyje siekiama įsigilinti į rašytojo komunikacijos raišką, apibūdinti specifinius įvaizdžio kūrimo bruožus. Remiantis Kanados ir JAV sociologo Ervingo Goffmano teorija, aiškinančia savęs pateikimo dramaturgiją, analizuojama Eduardo Mieželaičio atsiminimų knyga „Nereikalingas žmogus. Akcentai“ (2003). Tyrime atpažįstami pasirodymų efektai: idealizacija, mistifikacija, draminis dominavimas. Visos šios priemonės pasitelkiamos siekiant savigynos, kuri padėtų įtvirtinti naują „aš“ statusą, pageidaujamą įspūdį. E. Mieželaitis yra linkęs atskleisti idealizuotą fasadą, bet ne užkulisius, parodyti norimą savo įvaizdį.