„Beaistrė aistra“ Grigaliaus Nysiečio „In canticum canticorum“

LTStraipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Grigaliaus Nysiečio veikale In Canticum Canticorum išryškėjusios pamatinės Bizantijos estetikos idėjos, nukreiptos į Sielos – Provaizdžio atvaizdo – analoginį pakylėjimą (αναγωγή) į Neatvaizduojamą Grožį (κάλλος), analize. Monastinė estetika (aesthetica interior) regi Grožio buveinę, glūdinčią širdies gelmėse. Krikščioniškos mistinės tradicijos dėmesys krypsta į Dievo ieškojimą, Sielos artumą Dievui, jos nenorą patenkinti troškimą kažkuo menkesniu nei Dievas. Sielos siekimas – tai Neapsakomas Grožis, kuriuo ji susižavėjusi. Čia įžvelgiama Bizantijos estetikos ir krikščioniškos mistinės tradicijos sandūra. Siela „serga meile“ Neišreiškiamam Grožiui, ji trokšta išsivaduoti iš juslinio pasaulio tamsos priglusdama prie Jo. Straipsnio tikslas yra aprašyti „beaistrės aistros“ alegoriją Grigaliaus Nysiečio „Giesmių giesmės“ homilijose, kai Siela–Mylimoji apsiautė save „šviesos apdaru“. Darbe detaliau aptariamas Sesers Sužadėtinės portretas, ištapytas tarsi spalvomis Neapsakomo Grožio atspindžiais, taip pat atskleidžiamos „neatvaizduojamojo noetinio erotinių vaizdinių“ simbolinės reikšmės, pasitelkus retorinę figūrą oksimoroną.

ENIt is the anagogic ascent (αναγωγή) of the Soul – the image of the Image – to the Archetypal Beauty (κάλλος) that lies at the heart of Byzantine aesthetics. In view of aesthetica interior (monastic aesthetics), the dwelling place of Beauty is the secret chamber of one‘s heart. The Soul’s kinship with the divine, the search for God and a reluctance to be satisfied with anything less than Him lies at the heart of Christian mysticism. The Soul is attracted by the Ineffable Beauty that is beyond the grasp of senses. This is where the tradition of Byzantine aesthetics meets Christian mystical tradition. Because the Soul is “wounded” by the Beauty of the Divine, it is inclined to escape the darkness of the sensuous world, admiring the Ineffable Beauty of the Divine. This article aims at deciphering the allegory of the Soul who puts on “the raiment of light” clinging to the Bridegroom through love in the In Canticum Canticorum by St. Gregory of Nyssa. My argument proceeds in the following way: first, to unravel the allegorical portrayal of the Soul as a Sister and a Bride – a reflection of the Ineffable Beauty, and, second, to unveil “the erotic images of the noetic imageless” – with reference to the rhetorical figure of speech, viz., oxymoron.