Definicijos ir diskusijos : lyginamoji literatūra tarpukario Lietuvoje (1918-1940)

LTNepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos kultūros geopolitinė situacija, Stasio Šalkauskio konceptualizuota kaip Vakarų ir Rytų pasaulių sintezė, skatino tautinės literatūros atvirumą ir jos lyginamuosius tyrimus, į kuriuos įsitraukė Liudas Gira, Ignas Skrupskelis, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Ambrazevičius, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Kauno universiteto akademiniuose leidiniuose atsirado pirmosios lyginamosios literatūros definicijos ir prasidėjo konkretūs literatūros lyginamieji tyrimai, kurie daugiausia buvo paveikti vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų ir kitų šalių literatūrologų. Balys Sruoga plėtojo lyginamąjį istorinį metodą, o Skrupskelis lyginamąją literatūrą konceptualizavo kaip atskirą tyrimų kryptį, kuri užima tarpinę padėtį tarp kitų dviejų tautinės ir visuotinės literatūrų krypčių. Ambrazevičius ir Jonas Grinius akcentavo tipologinius literatūros žanrų ir stiliaus tyrimus. Mykolaičiui-Putinui ir Lindei-Dobilui taip pat rūpėjo lietuvių literatūrą suvesti į „bendrojo Europos meno rutuliojimosi schemas“. Vaičiulaitis, pasirėmęs naujausiais prancūzų tyrimais, išleido pirmąją lyginamosios literatūros knygą Natūralizmas ir lietuvių literatūra (1936).Tarpukario Lietuvoje lyginamoji literatūra formavosi akcentuojant meninio nesuinteresuotumo idėją ir daugiausia ją siejant su genetiniais tyrimais ir įtakomis. Buvo susidomėta, kas (kokie motyvai ar stilistinės kryptys) vienija skirtingus rašytojus ir jų kūrinius, nes tuomet tikėta, jog literatūra gali geriausiai padėti pažinti ir aprašyti žmogaus prigimtį bei išsakyti pačius svarbiausius tautinės tapatybės ir bendražmogiškus dalykus. Tokie tarpukariu pradėti lietuvių literatūros lyginamieji tyrimai sparčiai lygiavosi į Europos pavyzdžius, tačiau nauji geopolitiniai pokyčiai (Antrasis pasaulinis karas ir jį pakeitęs Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų) nulėmė jų raidos stagnaciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lyginamoji literatūra; Lyginamasis istorinis metodas; Literatūros tipologiniai tyrimai; Lyginamosios literatūros krypties koncepcija; Tarpukario lietuvių literatūrologija; Comparative literature; Comparative historical method; Typological literary research; Interwar Lithuanian literary studies.

ENAfter Lithuania won its independence, the geopolitical situation of the Lithuanian culture, which the philosopher Stasys Šalkauskis conceptualized as the synthesis of the Western and Eastern worlds, encouraged the openness of the national literature and its comparative research, which involved the most famous writers of that time. The academic publications by Kaunas University provided the first definitions of comparative literature and began to carry out comparative literary studies, most of which were influenced by historiographical works of Hippolyte Taine, Ch. A. Sainte-Beuve, George Brandes, Wilhelm Scherer, Wilhelm Dilthey, Oscar Walzel, Heinrich Wölfflin, and Fritz Strich. Writer Balys Sruoga, who taught Russian literature at the University and, in his articles, referred to German historians and the most recent works by Russian comparativists Viktor Zhirmunsky and Alexander Veselovsky, employed the comparative-historical method. Ignas Skrupskelis, who presented his dissertation Lithuanians in the German Literature of the 18th century (Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje) at the University of Vienna in 1932, conceptualized comparative literature as a separate field of research. The authors of the Universal Literary History (Visuotinė literatūros istorija, in 2 parts, published in 1931 and 1932 respectively) emphasized the significance of typological research on literary genres and styles.Vincas Mykolaitis-Putinas and Julijonas Lindė-Dobilas were also concerned about organizing Lithuanian literature into „schemes of development of common European art“. Writer and critic Antanas Vaičiulaitis, who based on the latest research by French authors and presented in Lithuanian press La littérature comparée (1931), the most recent book by the then famous comparatist Paul van Tieghm, also published the first book on comparative literature, Naturalism and Lithuanian Literature (Natūralizmas ir lietuvių literatūra) in 1936. In the interwar period in Lithuania, comparative literature was forming with the emphasis on the notion of artistic disinterest, which the scholars related mainly to genetic research and influences. They were interested in what motives or stylistic trends unite different writers and their works, because in that period, it was believed that literature could best help to know and describe the human nature and to consider the most important issues of national identity, as well as those common to all mankind. The comparative studies of Lithuanian literature that began in the interwar period looked up rapidly to European examples, but the Second World War, the Soviet occupation of the country and the mass emigration of its intelligentsia to the West led to their stagnation. [From the publication]