The Second life of castles: memory and reconstruction of historic castles in modern Lithuania

LTModernios lietuvių visuomenės ištakos siekia XIX a. antrąją pusę. Nuo to laiko ne kartą keitėsi jos sankloda ir atminties politika, tačiau lietuvių niekada nenustota žavėtis pilimis. Lietuviškoji pilių atmintis prasidėjo nuo piliakalnių – vietų, kur stovėjo medinės (šių dienų nepasiekusios) pilys. Jau XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais jos pripažintos neabejotina savastimi (atminties vieta [= realms of memory]) ir šis savasties jausmas neišblėso iki šių dienų. Mūrinių pilių kelias į lietuvių atmintį buvo kiek komplikuotesnis. Visgi XX a. jos, kaip ir piliakalniai, tapo tuo, kas telkia tautą ir padeda jai surasti savo lietuviškąjį tapatumą. Dėl to mūrinių pilių atkūrimas [= recreation] Lietuvoje visada buvo ir yra kažkas daugiau nei tik paveldo restauravimas ar rekonstravimas [= reconstruction]. Rekonstravimo metu sąmoningai ar nesąmoningai paveldas kaip nebylius ir neutralius praeities paliudijimas yra pakeičiamas rekonstruotojams priimtinu (jų vizijas, lūkesčius ar atmintį atitinkančiu) vaizdiniu. Straipsnyje išsamiau analizuojami Vilniaus aukštutinės pilies (Gedimino bokšto), Trakų salos pilies ir Vilniaus žemutinės pilies (Valdovų rūmų) vaizdiniai bei rekonstravimo istorijos. Jos atitinkamai atspindi tris epochas – tarpukario Lietuvą, sovietinė Lietuvą ir dabartinę Lietuvą. [Iš leidinio]

ENModern Lithuanian society dates back to the second half of the 19th century. Although its composition and the politics of memory has changed more than once since then, Lithuanians have never ceased to admire castles. The Lithuanian memory of castles originated from hillforts - sites where wood castles were being built (although they have not survived to the present day). In the late 19th century, castles were recognised as undeniable selfhood (the realms of memory), and this feeling of the self still persists. Stone castles took a bit more complicated path to the Lithuanian memory. However, in the 20th century castles, like hillforts, became rally points for the people and assisted in discovering its Lithuanian identity. As a result, the recreation of stone castles in Lithuania has always been and still is something more than just the restoration / reconstruction of heritage. Over the course of reconstruction, heritage as silent and neutral witness of the past is being replaced, whether consciously or unconsciously, by an image acceptable to the people involved in reconstruction (as corresponding to their visions, expectations or memory). The article reveals the images and reconstruction histories of the Vilnius Upper Castle (Gediminas Tower), the Trakai Island Castle, and the Vilnius Lower Castle (Grand Dukes Palace) in more detail. They represent the following three eras: interwar Lithuania, Soviet Lithuania, and contemporary Lithuania respectively. [From the publication]