Joseph'o Rouse'o mokslo praktikų filosofija
LTDisertacijos tyrimo objektas yra J. Rouse‘o mokslo praktikų filosofija. Tyrimą sudaro trys pagrindiniai sandai: a) Rouse’o mokslo praktikų filosofinės koncepcijos artikuliavimas, b) filosofinė mokslo praktikų sociokultūrinės ir parapolitinės reikšmės reinterpretacija ir c) Rouse’o radikaliojo natūralizmo mokslo praktikų filosofijoje sampratos analizė. Diseratacijos tikslas yra atskleisti, kokiu būdu Rouse‘o mokslo praktikų filosofija, tiesiogiai polemizuodama su įvairiomis (post)analitinės mokslo filosofijos diskurso formomis ir netiesiogiai su hermeneutiniu-fenomenologiniu mokslo filosofijos projektu, pretenduoja į pavyzdinę neonatūralistinę mokslo filosofijos programą, konstruktyviai apjungiančią sociokonstruktyvistinius, pragmatistinius ir hermeneutinius kontinentinės bei anglo-amerikietiškosios mokslo filosofijos principus, ir kokios yra šios sintezės sąlygos bei ribos. Tyrimu bandoma parodyti, kuo Rouse‘o mokslo filosofija yra aktuali: nuo mokslinio žinojimo link mokslo praktikų perorientuojamas mokslo filosofijos diskursas atveria naujas galimybes kritiškai vertinti mokslą kaip sau pakankamą tikrovės steigėją ar reprezentantą, be to, ši prasminė diskurso slinktis mokslą įgalina „matyti“ kaip aktyvų kūnišką lauką, kuriame (mokslo) praktikai įvairiais lygmenimis (fiziniu, biologiniu, socialiniu, kultūriniu, politiniu, ekonominiu etc.) ir skirtingu intensyvumu susisaisto su pasauliu.Rouse‘o praktoteorijoje mokslas (kaip veikla ir supratimas, nepasižymintis jokia „esme“) demonstruoja savo kaip praktinio gebėjimo, praktinės atskaitomybės, praktinio įsipareigojimo privalumus, kuriais mes kaip kūniškos būtybės galime dalintis ir viena kitai perduoti; mokslo sąvokos ir teorijos, tikslai ir funkcijos suprantamos visų pirma praktiniame, medžiaginiame kontekste, kuris savo ruožtu transformuoja ne tik mūsų supratimą apie mokslą, kaip jį suprantame, bet galbūt ir patį mokslinį supratimą.
ENThe object of the dissertation is the philosophy of scientific practices of Joseph Rouse. The research consists of three main components: a) the articulation of Rousean philosophical conception of scientific practices; b) philosophical re-interpretation of the socio-cultural and parapolitical significance of scientific practices; c) the analysis of the conception of Rouse’s radical naturalism in the philosophy of scientific practices. The aim of the dissertation is to provide the analysis of the philosophy of scientific practices and to reveal how the latter, debating directly with the various forms of (post)analytic philosophy of science, and indirectly with the hermeneutical-phenomenological project of philosophy of science, aspires to become an exemplary neo-naturalist program for the philosophy of science that constructively combines and integrates various speculative and intellectual practices of both continental and Anglo-American philosophy of science, and what are the limits and conditions of that ostensible synthesis. This research tries to show Rouse's philosophy of science as a relevant continuation and improvement of the philosophical discourse of science, and that the re-orientation from scientific knowledge toward scientific practices opens up an opportunity to meaningfully evaluate science not as a self-sufficient founder and representative of reality, but rather as an active field in which people are bound with the world. Therefore, science is understood rather as a practical capability, which we as bodily beings can acquire and impart, and scientific concepts and theories are perceived only in a practical, material context. This, in turn, transforms not only our understanding of science, the way we understand it, but perhaps scientific understanding itself.
