East European inventions of national philosophies: current fashion and historical experiences

LTFilosofija kaip įsisąmoninta nuostaba, įžvalgi abejonė ar diskursyvi refleksija paprastai užima tarpinę vietą tarp kitų dviejų dialogo su tikrove formų – mitologijos ir ideologijos. Pirmuoju atveju didžioji socialinės tikrovės dalis suvokiama metaforiškai arba tiesiogiai, antruoju atveju – taip pat pasitelkiama metafora, tačiau ji yra reguliuojantis įrankis. Ji tarnauja kaip tam tikra valstybės vykdomos kontrolės forma. Toje triadoje (mitas – filosofija – ideologija) mitas turi istorinį pirmumą, apimdamas tiek filosofiją, tiek ideologiją. Kiekviena civilizacinė paradigma nustato sociokultūrinius filosofinio diskurso rėmus. Senasis rusų dvasingumas, iš kurio kilusi Rytų Europos filosofinė tradicija, telkė dėmesį į dieviškąją kūrybą. Ši ypatybė (bent jau stačiatikių tradicijoje) šimtmečiais išliko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Valstybės santykis su filosofijos bei kitų kultūros paveldo formomis pasižymi trijų lygmenų struktūra. Valstybė kaip individų susivienijimo forma privalo vykdyti įsipareigojimus saugoti visus jos kultūros paveldo komponentus. Valstybė kaip globalaus politinio organo narė turėtų puoselėti universalųjį kultūros paveldą. Valstybė taip pat gali pasitelkti paveldą savų tikslų įgyvendinimui: tvarkos ir saugumo įtvirtinimui, valdžios institucijų įteisinimui, teisės valdyti savo istorinę teritoriją pagrindimui, patriotinių jausmų įkvėpimui ir pan. Tokiu atveju susiduriame su nacionalinės filosofijos problematika.