Lietuvos mokytojų seminarijų mokymo programų kitimo tendencijos 1918-1940 m.

LTStraipsnyje analizuojama tarpukario Lietuvos mokytojų seminarijų ugdymo turinio (mokymo programų) kaita. Ji nagrinėjama remiantis bendrojo ir specialiojo pedagoginio rengimo santykio kaitos tendencijomis. Tuometinių švietimo dokumentų bei archyvinių duomenų analizė leidžia teigti, jog laikotarpio pradžioje, esant dideliam mokytojų stygiui, svarbiausiu mokytojų seminarijų uždaviniu laikytas kuo spartesnis jų parengimas garantuojant bent minimalų bendrąjį išsilavinimą. Mokymo programose daug dėmesio skirta bendrojo lavinimo dalykams, ypač gimtosios kalbos mokymui. Siekiant pedagogų rengimą glaudžiau suderinti su bendraisiais švietimo reformos principais ir pradžios mokyklos poreikiais, seminarijų mokymo programų pokyčiai (1922 ir 1929 metų) atspindi siekį stiprinti specialųjį pedagoginį, metodinį ir praktinį rengimą. Ši tendencija atitiko tuometinėje Vakarų Europoje paplitusių „naujųjų“ pedagoginių srovių idėjas, ypač juntama buvo „darbo mokyklos“ įtaka. Augant šalies ekonominiam, kultūriniam bei pedagoginiam lygiui, reikalavimai pradinei mokyklai bei jos mokytojui buvo keliami. Imta nesitenkinti seminarijose parengtų mokytojų kokybe, subrendo radikali aukštojo mokslo institute vykdomo pedagogų rengimo pertvarkos idėja. Tačiau net ir įsteigus mokytojų rengimo institutą, seminarijų visiškai neatsisakyta, jų turinio tobulinimo klausimai ir toliau aktyviai svarstomi. [Iš leidinio]

ENThe article analyses the variation of teacher seminary training content (curricula) in the interwar Lithuanian. The aforementioned variation is analysed on the basis of change trends pertaining to the ration between the general and special pedagogic training. Analysis of educational and archive documents of the time allows suggesting that at the beginning of the period—due to the lack of teachers—the fastest possible training of teachers that guaranteed at least a minimal general education was regarded to be the most important objective of teacher seminaries. The training programmes were mostly focused on subject of general education and especially—the native tongue. In order to as closely as possible align training of pedagogues with the general principles of education reform and the primary school needs, changes in curricula of teacher seminaries (in 1922 and 1929) reflect the aim to strengthen the special pedagogical, methodological, and practical training. This trend corresponded to the “new” pedagogic streams particular to the Western Europe of that time; the especially felt influence came from the “labour school”. With growth of the country’s economic, cultural, and pedagogic level, the level of requirements for a primary school as well as teachers increased. The quality of teachers trained at teacher seminary was regarded as unsatisfactory, thus a radical idea for training teachers in an institute of higher education matured. Although even after the teacher training institute was established, the seminaries weren’t given up completely, and their improvement issues were further actively discussed.