[Святар у беларускім соцыуме: прасапаграфія ўніяцкага духавенства 1596-1839 гг.]

LTMečislovas Jučas, analizavęs unitų ir graikų orientalistų konversijas XVIII a. pirmojoje pusėje, yra taikliai pastebėjęs, kad unija į Lietuvą atėjo tiesiogiai veikiant Vakarų civilizacijai. Katalikiškoji Lietuva buvo tos civilizacijos skleidėja į rytus, į jai pavaldžias baltarusių žemes. Tad čia aptariama baltarusių istoriko Dzianiso Liseičykavo parengta ir 2015 m. vienoje iš Minsko leidyklų išleista knyga apie unitų parapijose tarnavusius dvasininkus yra pravarti ne tik į unitų, bet ir į Lietuvos Bažnyčios istorijos problemas besigilinantiems tyrėjams. Knygos pavadinimu deklaruojama, kad tai unitų dvasininkijos, kaip vieno iš baltarusių visuomenės sluoksnio, prozopografija nuo Lietuvos Brastos unijos sudarymo 1596 m. iki jos panaikinimo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 1839 m. Turint omenyje, kad iki šiol anaiptol ne visi aukštųjų dvasininkų pareigas šioje Bažnyčioje ėję dvasininkai yra identifikuoti, užmojis pateikti kolektyvinį parapijoje tarnavusio dvasininko portretą priskirtinas prie itin ambicingų baltarusių mokslininko siekių. Geografinė aprėptis taip pat imponuojanti: nurodoma, jog tyrimas apima buvusios Lietuvos Kunigaikštystės žemes, Palenkės vaivadiją Lenkijos karalystėje, rytų slavų gyvenamus Livonijos kunigaikštystės ir Kuršo regionus (p. 6). Tačiau tokia geografija kartu verčia abejoti, ar korektiška apsibrėžtos teritorijos unitų tikėjimo išpažinėjus sutapatinti išimtinai su baltarusių visuomene? Ar unitų tikėjimo fenomenas neturėjo įtakos kitoms Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusioms tautoms? Juolab kad į unitų Bažnyčią perėjo ir dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje gyvenusių rusų bei ukrainiečių?.Knygą sudaro įvadas ir dvi dalys. Pirmoji jų skirta unitų dvasininkijos kaip vieno iš visuomenės sluoksnių struktūros analizei (p. 20–94), antrojoje dalyje publikuojamos dvasininkų biografijos, parengtos remiantis istoriografija ir pirminiais šaltiniais (p. 95–593), bei rodyklės (p. 612–718). Autorius, įvade apsibrėždamas tyrimo tikslus ir uždavinius, akcentuoja unitų dvasininkijos dinastijų susidarymo bei lokalizacijos analizės svarbą šios visuomenės socialinės grupės raidos tyrimams (p. 5). Savo išsikeltų uždavinių realizavimą taikant prozopografijos metodą jis įvardija kaip pagrindinį tyrimo uždavinį (p. 5). Turint omenyje, kad tyrimo metodai paprastai pasitelkiami siekiant tyrėjo išsikeltų uždavinių, autoriaus nuostata pasirinkto metodo atžvilgiu, jo priskyrimas prie svarbiausių tyrimo uždavinių, matyt, ir lėmė apsisprendimą išsamiai aptarti prozopografijos metodo atsiradimo ir taikymo galimybes (p. 7–9). Pastarąjį metodą D. Liseičykavas apibūdina kaip tinkamiausią baltarusių–lietuvių–latvių žemių elitų personalinės struktūros analizei, o kaip tik šiam visuomenės sluoksniui, pasak autoriaus, ir priskirtini unitų parapijose tarnavę dvasininkai (p. 10) [p. 248-249].