Фартыфікацыя гарадзішчаў міжрэчча Бярэзіны i Дняпра ў ХІ-ХІІІ сг

LTStraipsnyje nagrinėjama piliakalnių fortifikacija tarpupyje tarp Berezinos ir Dniepro XI–XIII a. Šiame regione yra apie 200 piliakalnių su geležies amžiaus archeologine medžiaga, ir tik kai kurie iš jų buvo naujai apgyvendinti senosios Rusios laikotarpiu. Tirto regiono piliakalniai sąlyginai skirstomi į dvi kategorijas: 1) tie, kurie turi geležies amžiaus atributų, įskaitant senąją fortifikaciją, o senosios Rusios periodu buvo perstatyti; 2) tie, kurie atsirado XI a. pab. – XII a. pradžioje, turi fortifikaciją, bet neturėjo ankstesnio pagrindo iš geležies amžiaus. Straipsnio autorius suskaičiavo 42 piliakalnius, kuriuose yra XI–XIII a. archeologinės medžiagos. Straipsnio gale yra pateikiami 2 priedai: 1) kartografinė schema, kurioje sužymėti XI–XIII a. piliakalniai tarp Berezinos ir Dniepro upių baseinų; 2) šių piliakalnių detalus sąrašas, kuriame nurodoma kiekvieno jų lokalizacija, datavimas ir plotas. Daroma išvada, kad tirto regiono gyventojai aktyviai naudojo piliakalnius, likusius iš geležies amžiaus. Daugumoje atvejų fortifikaciniai įrengimai buvo atnaujinami. Slavai beveik visada stengėsi perstatyti įtvirtinimus, likusius nuo prieš tai buvusių gyventojų, paaukštindami pylimus. Juos statant naudotas smėlis, molis, mediena. Fortifikacijų statytojai stengdavosi pilnai išnaudoti reljefo ginamąsias savybes, įtraukiant jį į ginamųjų statinių sistemą, kas yra būdinga tiek geležies amžiaus, tiek viduramžių fortifikacinei technikai. Ne visi piliakalniai iki šiol yra ištyrinėti archeologiškai, o jei ir tyrinėti, ne visada jų fortifikacija buvo pagrindiniu dėmesio objektu.