Iнфармацыина-выведная служба ў Вялікім Княстве Літоўскім у познім сярэднявеччы

LTStraipsnyje bandoma duoti susistemintą vaizdą kaip LDK vėlyvaisiais viduramžiais funkcionavo informacijos rinkimo žvalgybinė veikla. Chronologiniai darbo rėmai apima XV a. paskutiniojo ketvirčio – XVI a. pirmosios pusės periodą. Tokį pasirinkimą lėmė LDK tarptautinės padėties ypatybės. Tais laikais, kai nebuvo laikraščių ir žurnalų, radijo ir televizijos, pagrindiniu informacijos šaltiniu pagrįstai buvo laikomas monarcho ar valdžios pasiuntinys užsienio valstybėje. Be jų svarbūs žvalgybinei veiklai dar buvo keliaujantys pirkliai, turėję daug ryšių. Užsienio pavaldiniai, gyvenę ir tarnavę bei dirbę užsienyje, buvo kita svarbi kategorija. Atskira informatorių kategorija laikomi perbėgėliai – nuo kareivių iki valstiečių ir net įtakingų tarnautojų. Svarbūs žvalgybinės, ypač karinio pobūdžio, informacijos teikėjai buvo šnipai. Jų reikšmė labiausiai matoma valstybės pietiniuose ir rytiniuose pakraščiuose, kur nuo XV a. pabaigos egzistavo permanentinė nesaugumo būklė. Agentai perduodavo surinktą informaciją patys arba per tarpininkus. Agentūrinė veikla labiausiai atitiko žvalgybinių funkcijų tarnybos elementus, tačiau realiai tiriamu laikotarpiu informacinė žvalgybinė tarnyba kaip atskira valstybinė institucija neegzistavo. Organizaciniu ir efektyvumo požiūriu LDK žvalgyba neprilygo Teutonų Ordino žvalgybinei veiklai, nusileido ir Maskvos valstybei. LDK pasiuntinių tarnyba ir kiti valstybės organai buvo nepakankamai aktyvūs žvalgybine prasme. Nepakankama žvalgybos ir kontržvalgybos veikla prisidėjo prie LDK karinių nesėkmių, visų pirma, rytiniame fronte.