Berlin, Helsinki, Kaunas. Dynamische urbane Topographien der modernen Dichtung
LTStraipsnyje nagrinėjama miestų topografija J. Tysliavos ir H. Parlando poezijoje. Pabrėžiama, kad tai, kas yra tikras didmiestis ir kaip jis gali tapti literatūriniu motyvu, lietuvių autoriai patyrė ne gimtinėje, o Europos metropoliuose. Pažymima, kad Europos didmiesčiai, viena vertus, įgalino tiesioginį kontaktą su technika ir urbanizmu, kita vertus, atskleidė gimtinės provincialumą. Nagrinėjama J. Tysliavos poezija, ieškant didmiesčių ir procincialios gimtinės priešstatų. Pažymima, kad nors J. Tysliava keletą metų gyveno Kaune, šis miestas retai pasirodo jo eilėraščiuose. Autorės manymu, tai atsitiko todėl, kad J. Tysliavai Kaunas atrodė per mažas, per lėtas, miestas, kuriam trūksta modernumo ir šiuolaikinio mobilumo. Nagrinėdama H. Parlando kūrybą pasirinktu aspektu, autorė pažymi, kad jo eilėraščiuose lyrinis herojus neturi ryšio su kaimiškuoju elementu, yra stebėtojas, fiksuojantis tik urbanistinius elementus ir miesto erdves. Reziumuojama, kad J. Tysliavos ir H. Parlando lyriniai subjektai skirtingi: J. Tysliavos lyrinis subjektas nuolat juda, o H. Parlando – reflektuoja, todėl yra santūresnis, besiorientuojantis į miesto esmę. Akcentuojama, kad J. Tysliavai pirmiausiai buvo svarbus eilėraščio ritmas ir skambėjimas, o H. Parlandas daugiau siekė aforistiško apibendrinimo. Konstatuojama, kad būtent dėl savo fragmentiškų, bet Lietuvos laikinosios sostinės kultūrinę įvairovę ir modernumą atskleidžiančių vaizdų, H. Parlandas po kelių dešimtmečių užmaršties, yra atrandamas iš naujo kaip avangardinis ir kosmopolitinis poetas.
