Literatūros matymas Juozo Keliuočio kritikos tekstuose

LTStraipsnyje aptariamos lietuvių humanistinės literatūrologijos atstovo, garsaus tarpukario visuomenės veikėjo, neokatalikybės šalininko, kūrybininko, vertėjo, kritiko, publicisto ir „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio (1902–1983), savo įvairialype veikla pakreipusio lietuvių meninę savimonę link Vakarų modernizmo, nuostatos dėl literatūros mokslo – teorijos, kritikos ir istorijos – kategorijų ir jų vystymosi. Analizuojamas Juozo Keliuočio siūlomų literatūros kritiko siekinių, atsakomybių ir asmenybės pasaulėžiūros santykis. Aptariamos kritiko išskirtos to laiko lietuviškos literatūros kritikos vidinės ir išorinės problemos, literatūros mokslo, istoriografijos ir kritikos svarbiausi tikslai ir vertinimo kriterijai, nagrinėjamas tarpukario veikėjo siūlomas literatūros istorijos rašymo modelis. Tyrimo medžiaga – Juozo Keliuočio kritikos straipsniai iš knygos „Meno tragizmas“ (1997), rašyti 1929–1944 metais, ir 1936 metų disertacija „Poezijos psichologija ir estetika“ (išspausdinta 2003 metais knygoje „Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos“). Šis tyrimas papildo jau esamus lietuvių literatūros kritikos tyrinėjimus, kuriuose nėra plačiau kalbėta apie visas literatūros mokslo šakas Juozo Keliuočio kritikos tekstuose.

ENJuozas Keliuotis (1902–1983) was a famous public figure in the interwar Lithuania: a neo-catholic, a creative translator, a critic, a journalist and editor. His critical texts are related to all branches of literaturology. Keliuotis’s literary theory and criticism are referred to by contemporary critics in their articles even today. The object of this paper is literary theory, criticism and history in the works of Keliuotis. The paper investigates his articles from the book Meno tragizmas and his dissertation Poezijos psichologija ir estetika. Several findings have been evaluated. Firstly, it has been observed that Keliuotis’s neo-catholic criticism belongs to humanistic literaturology as he talks about writer’s biography and identification of the nation in literature. Secondly, Keliuotis emphasizes the role of modern art. Furthermore, it has been noticed that the critic analyzes overt and covert problems of criticism. He states that literary criticism should depend on aesthetical value of the literary work which is related to the author’s biography. Keliuotis focuses on the author’s intentions, circumstances of literature creation and aesthetic values. The analysis of the critic’s works has revealed that he was influenced by the ideas of such philosophers as Henry Bergson and Benedetto Croce. In addition, his historiography of literature is related to the aesthetical method of literature evaluation. Finally, the analysis has also shown that Keliuotis’s literary history is similar to synthetic-interpretative historiography. The critic was also influenced by the ideas of Friedrich Nietzshe, Heinrich Rickert, Wilhelm Windelband and Georg Collingwood.