LTStraipsnyje aprašomas Nidos paveikslas vokiečių autorių Tomo Manno, Hanso Reisingerio ir Wilhelmo Girnuso kūryboje. Keliamas tikslas parodyti, kaip skirtingos autorių intencijos ir skirtingas jų identitetas atsispindi tos pačios vietos aprašymuose. Nagrinėjamas 1931 m. T. Manno pranešimas „Mano vasarnamis“ „Rotary“ klubo narių susirinkime, T. Manno draugo H. Reisingerio straipsnis „Nida“ ir W. Girniuso straipsnio dalis apie Nidą literatūrai ir menui skirtame žurnale „Jausmai ir forma“. Pažymima, kad teorinė straipsnio dalis remiasi literatūros kritikų debatais apie erdvės konceptus literatūriniuose tekstuose ir literatūrinę topografiją. Autorė deklaruoja siekį atskleisti subjektyvų skirtingų vokiečių autorių tos pačios vietos vaizdavimą ir ištirti, kokiomis kalbinėmis ir semantinėmis teksto priemonėmis konstruojami skirtingi Nidos erdvės konceptai. Pažymima, kad nagrinėjamuose darbuose aprašomi ne tik kraštovaizdžiai ir vietos, bet ir pasakotojai. Konstatuojama, kad analizuojant pasirinktus autorius ir jų kūrinius bus remiamasi komparatyvistine įžvalga, jog skirtingi subjektai tą pačią vietą ir erdvę suvokia ir aprašo skirtingai, nes skiriasi jų žiūros taškas ir intencijos. Aprašomas kiekvieno autoriaus darbas, skirtas Nidai, jo sukūrimo ir publikavimo aplinkybės. Išryškinus panašumus ir skirtumus, remiantis A. Klotzo mintimi, konstatuojama, kad vietų aprašymai panašaus pobūdžio tekstuose formuluoja ne kokias nors tiesas apie pasaulį, o tik įžvalgas, ir kaip leitmotyvai tarnauja komunikaciniams tikslams.