XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos orbis terrarum: įtampos ir pasirinkimai

LTLietuvos istorijos XIX amžiaus istoriografijos apžvalginis straipsnis parengtas pagal ketvirtajame Lietuvos istorikų suvažiavime Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, 2017 m. rugsėjo 14–16 d. skaitytą pranešimą. Jame glaustai aptarus Imperatoriškajame Vilniaus universitete susiformavusią Lietuvos istorikų mokyklą, pereinama prie Lietuvos istorijos tyrimų ir veikalų rašymo tęstinumo, įkūnyto Lietuvos istorijai neabejingų asmenų grupės, atskleidimo. Šios grupės kūrybiniame palikime, Lietuvos istorijos "rašymo dvare" rezultatuose galima įžiūrėti modernios Lietuvos istoriografijos, o galbūt – net ir tos istoriografijos istorijos ištakas. Dvare buvo parašyta ir Teodoro Narbuto "Lietuvių tautos istorija", ir Mykolo Balinskio "Vilniaus miesto istorija" – kultiniai to meto kūriniai, be kurių šiandien neįsivaizduojame Lietuvos istoriografijos. Trečioji ryški Lietuvos istoriografijos paveldo grupė paprastai įvardijama kaip institucinė. Tai vos dešimties metų Vilniaus senienų muziejaus ir jam pavaldžios Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veiklos laikotarpis. Pažymima, kad Lietuvos istorinė mintis XIX amžiuje buvo gyva ir emigracijoje – Paryžiuje, Krokuvoje, Drezdene, Londone. Apžvelgiamos ir XX a. ir XXI a. pradžios publikacijos, kuriose mėginta pateikti visuminį XIX a. Lietuvos istoriografijos vaizdą. Visi samprotavimai straipsnyje apima tik laikotarpį iki "Aušros", pradėtos leisti 1883 m., o straipsnio gale pripažįstama, kad tai gana padrikai pateiktas XIX a. istoriografijos ir jos istorijos vaizdas, akcentuojant, kad istorijos istoriografija gali būti įdomi ir viliojanti.