[Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys]; [Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis]

LT2017 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus Vasario 16-osios bibliotekos 1918–2018 ekslibrisu puošta knygų serija „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo“ papildyta dar dviem darbais, dviem Nepriklausomybės akto signatarų biografijomis. Nuoseklus katalikų Bažnyčios istorijos tyrėjas Algimantas Katilius parengė ir išleido du tyrimus apie signatarus Romos katalikų dvasininkus (Vasario 16-osios aktą pasirašė iš viso keturi katalikų dvasininkai) – Kazimierą Steponą Šaulį (1872 01 16–1964 05 09) ir Alfonsą Petrulį (1873 08 04–1928 06 28). Knygos buvo sutiktos ir aptartos Signatarų namuose: 2017 m. sausio 25-ąją pristatyta knyga apie K. S. Šaulį, o lapkričio 24-ąją – apie A. Petrulį. Minėti leidiniai – nauji biografiniai tyrimai apie Romos katalikų dvasininkų luomo asmenų daugiaaspektę politinę, kultūrinę, socialinę veiklą modernios Lietuvos kūrimo, Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais, o K. S. Šaulio atveju nagrinėjama ir veikla emigracijoje 1944–1964 m. Tyrimai paremti įdėmiai perskaityta istoriografija, įvairaus pobūdžio archyviniais šaltiniais, spauda. A. Katilius abiejų knygų pabaigoje pabrėžia, kad svarbiausias politinis šių dvasininkų nuopelnas – „dalyvavimas Lietuvos Valstybės Tarybos veikloje ir pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas“. Panaši mintis išsakyta ir knygoje apie Vasario 16-osios akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį. Sunku būtų rasti šią išvadą paneigiančių argumentų. Nuosekliai rekonstruotos kunigų K. S. Šaulio ir A. Petrulio biografijos parodo jų visos veiklos vertę ir prasmę anuometiniame bei šių dienų sociopolitiniame, kultūriniame kontekste. Taip pat minėtos knygos rodo šių dienų kultūrinį kontekstą, akademinių tyrimų lygį.Knygų vertę sudaro tai, kad jose itin nuosekliai ir kruopščiai rekonstruojamas K. S. Šaulio ir A. Petrulio socialinis, politinis veikimas, jų veiklos kontekstas. Visa tai rodo, kaip formavosi ir skleidėsi šių dvasininkų politinė laikysena iki Vasario 16-osios ir po jos. Reikšminga, kad knygose atkuriamas ne tik dvasininkų ugdymo, tarnystės, socialinės ir kultūrinės jų veiklos paveikslas, bet rekonstruojami ir kasdienio gyvenimo epizodai (pavyzdžiui, skyriuose „Darbas Panevėžyje“, „Bažnytinės pareigos“; „Buitis ir apdovanojimai“ ar skyriuose „Darbas parapijose“, „Paskutiniai gyvenimo metai“4). K. S. Šaulio biografija parodoma dvasininko karjera nuo tikybos mokytojo iki aukšto bažnyčios hierarcho, politiko, universiteto dėstytojo [p. 221].