[Переписка гетманов Левобережной Украины с Москвой и Санкт-Петербургом 1654–1764 гг., т. I: Гетманство Богдана Хмельницкого 1654–1657 гг.]

LTApie klaidingą leidinio pavadinimą (pvz., B. Chmelnickis niekad nebuvo Kairiakrantės Ukrainos etmonu) recenzijoje jau rašė Tatjana Tairova1. Ten pat aptarti ir skelbiamų dokumentų atrinkimo principai bei publikacijoje neteisingai sutapatinami terminai „Zaporožės kazokai“ (tai laisvi, nuo nieko, bent iki 1686 m., nepriklausomi kazokai) ir „rejestrinė Zaporožės kariuomenė“ (tai reguliari valdovui prisiekusi Ukrainos kazokų kariuomenė) ir pan. Leidinys pradedamas dideliu dviejų dalių įvadu, kuriame pirmiausia apžvelgta Rusijos ir Ukrainos kazokų santykių istorija nuo XVI a. vidurio iki 1654 m. (p. 5–41, autorius – K. A. Kočegarovas). Parodyta, kad Maskva nuo pat XVI a. vidurio įvairiais būdais ir gana sėkmingai bandė patraukti į savo pusę kazokus, iki Liublino unijos buvusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtyje, o vėliau – Lenkijos karalystėje. Iš kitos pusės, parodoma, kaip zaporožiečiai puldinėjo rusų žemes, ir ypač daug dėmesio skirta aktyviam zaporožiečių dalyvavimui vadinamosios Smutos įvykiuose Rusijoje (1605– 1619 m.). Kaip jau įprasta rusų istoriografijoje, čia nuolat tapatinami lenkai ir lietuviai, Lenkija ir Lietuva, pvz., rašoma, kad Smolenskas Smutos metu buvo užimtas lenkų, nors iš tiesų tai padarė bendra Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė (p. 21) [p. 203].