Zygmunt III - potomek "Moskiewskiej" księżniczki?: (wokół praw Wazów do carskiego tronu)

LTStraipsnyje nagrinėjamos genealoginės legendos, kuriomis viešajame tuometiniame diskurse siekta pagrįsti Vazų dinastijos Žečpospolitos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto III istorines teises į Maskvos valstybės sostą XVII a. pradžioje. Tokio viešai reiškiamo istorinio politinio mąstymo ruporu tapo Lietuvos didysis kancleris Leonas Sapiega, laikytas patyrusiu politiku santykiuose su Maskva, tačiau realiai, kaip atskleidžiama straipsnyje, nepasižymėjęs istorine erudicija. Kaip tik XVII a. pradžioje susilpnėjo Riurikaičių dinastijos valdovų linija, kuria anksčiau rėmėsi Maskvos valdovai. Nors 1609 m. į Maskvos sostą sėdęs Vasilijus IV Šuiskis dar siejo save su Riuriko palikuonimis, tačiau jis kartu buvo ir Žygimanto III pusbrolis. Kita vertus, straipsnyje paliečiamos ir ankstesniųjų Maskvos valdovų pretenzijos į LDK teritoriją, remiantis dinastinėmis legendomis apie jų ryšį su Gediminaičiais. Tuo tikslu gilinamasi ne tik į senųjų metraščių ir kitų šaltinių genealoginius valstybinių pretenzijų pagrindimus, bet ir į pačių patrimonialinių ryšių istoriją, nagrinėjant ankstesnius Rusios žemių ir Lietuvos valdovų dinastinių linijų persipynimus. Diskusijos dėl to, kas kieno palikuonis ir kam turėtų priklausyti Monomacho kepurė paaštrėjo į Maskvos sostą 1613 m. sėdus naujos rusų dinastijos atstovams – Romanovams. Vazų propagandinė koncepcija, nors ir „pritempta“ istoriškai, tačiau apeliuojanti būtent į Vazų giminės ryšį su Riurikaičiais ir kvestionuojanti tokį ryšį Romanovams, susilaukė tam tikro pritarimo tarp Lenkijos ir Lietuvos politiškai aktyvios šlėktos.