LTRecenzijoje apžvelgiama Melanie Ilic ir Dalios Leinartės sudaryta knyga „Sovietinė praeitis posocialistinėje dabartyje: Rusijos, Baltijos ir Vidurio Europos šalių sakytinės istorijos ir atminties studijų metodologija bei etika“, išleista Routledge leidykloje 2016 m. Knygoje analizuojama sakytinės istorijos metodologija ir etikos klausimai. Knygą sudaro straipsniai, kuriuos galima skaityti kaip kolektyvinę savirefleksiją, padedančią giliau suvokti posovietinės atminties tyrimų sritį. Pirmoje knygos dalyje aptariamas sakytinės istorijos savitumas, interviu specifika, sudėtingumas, nesėkmes, nenuspėjamumas, kalbančiojo nenuoseklumas ir negebėjimas išreikšti išgyvenimus. Svarstoma apie interviu kaip galios šaltinį, asmeninės atminties santykį su viešuoju diskursu ir atminties kultūra. Kitoje dalyje aptariami etikos klausimai, susiję su teise į konfidencialumą ir pagarba pašnekovui. Straipsniuose ryški nuostata, kad pokalbio vedimas yra galios santykių forma. Daug dėmesio skiriama atstumtoms grupėms, suteikiant balsą tiems, kurie anksčiau jo neturėjo. Reikšmingas leitmotyvas yra feministinė paradigma. Nagrinėdami lyčių problematiką, mokslininkai retai kalba apie vyrus. Knyga skatina mąstyti apie pasakojimų įtaką istoriniams tyrimams. Rinkinį galima skaityti kaip sovietinės sakytinės istorijos tyrinėtojų bandymą suprasti informacijos šaltinį, padaryti jį labiau nuspėjamą ir suteikti jam prasmę. Knygos autoriai parodo, kad tik abejodami sakytine istorija, galime ją apsaugoti nuo iliuzijų.