"I cannot find any work or service ...": the unemployed in Vilnius in 1920–1939

LTStraipsnyje nagrinėjama Vilniaus gyventojų nedarbo problema 1920–1939 m., aptariama šį klausimą kuravusių institucijų veikla, nedarbo pasekmės miestiečiams, nustatomi kiekybiniai Vilniaus bedarbių rodikliai. Dėl objektyvių (atsilikusio miesto ūkio, Pirmojo pasaulinio karo neigiamo paveldo, rinkos pokyčių, Vilniaus geografinės padėties, ekonomikos krizių) ir subjektyvių (Lenkijos valdžios vykdomos ekonominės, socialinės politikos) veiksnių Vilniaus gyventojus visą aptariamąjį laikotarpį lydėjo nedarbas, kuris ypač išaugo pasaulinės ekonomikos krizės (1929–1933) metais. 1936 m. darbo ieškojo apie 17 proc. miesto gyventojų. Siekdama sumažinti nedarbą šalies ir lokali valdžia veikė dviem kryptimis: 1) materialinė parama bedarbiams (lėšomis, maisto produktais, nemokamu maitinimu, kuru ir kt.); 2) nedarbo prevencija per viešuosius darbus. Į paramos bedarbiams akciją buvo įtraukta ir miesto bendruomenė, įvairių konfesijų bažnyčios. Tačiau dėl ekonominių veiksnių (didesnio nedarbo kituose Lenkijos regionuose, prioriteto teikimo pramoninių rajonų plėtrai ir kt.) Vilniaus miestas nesulaukė didesnės finansinės paramos kovojant su nedarbu. Todėl su šiuo reiškiniu susidūrę asmenys ir jų šeimos vertėsi labai sunkiai ir iš esmės daugiausia galėjo pasikliauti tik savo jėgomis.

ENThis article analyses a sphere of the social life of the population of Vilnius that has received little attention in historiography, the unemployment problem during the ‘Polish period’ (1920–1939). It discusses the efforts by the government of the time to reduce the number of unemployed in the city, and to mitigate the negative outcomes of unemployment. The author shows why the unemployed of Vilnius received less support than the unemployed in other regions in Poland, and illustrates aspects of their daily life.