Dvikalbė Mažosios Lietuvos raštija ir daiktavardžių dūriniai XVII-XVIII a
LTMažosios Lietuvos raštų kalba specialistų vertinama kaip gana gera. Būtent čia, o ne Didžiojoje Lietuvoje, prasidėjo diskusijos, koks turi būti raštų kalbos santykis su gyvąja tradicija, tarmėmis. Kodifikuotos Mažosios Lietuvos raštų kalbos normos vėliau iš dalies padėjo pamatus bendrinei lietuvių kalbai. Dabar, kai jau yra išleisti profesionaliai parengti rankraštiniai Mažosios Lietuvos leksikografijos šaltiniai, o spausdinti šaltiniai lengvai prieinami skaitmeninėje duomenų bazėje www.epaveldas.lt, būtų nuodėmė nesiimti kryptingų Prūsijos lietuvių kalbos tyrimų, ypač skiriant dėmesį lietuvių kalbos padėčiai dominuojančios vokiečių kalbos apsuptyje. Vienas iš tokių tyrimų – dūryba senuosiuose dvikalbiuose vokiečių–baltų ir baltų–vokiečių kalbų žodynuose. Tiriant dvikalbius žodynus ir tekstus norima išsiaiškinti, kaip jų autoriai ar sudarytojai, patys būdami dvikalbiai ir atstovaujantys konkrečioms konkretaus laiko kultūroms ir kalbinėms bendruomenėms, atspindėjo kalbų dūrybos sistemas. Galima sakyti, kad ir žodynininkų, ir vertėjų galvos veikia kaip kalbų kontaktų laboratorija, bent iš dalies parodanti realiame gyvenime vykstančius kalbų kontaktus.
