Vaikų ir jaunimo literatūra 2016-aisiais: kalbos perlai ir pelai

LTPernai buvo išleista ne viena lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjų knyga, skaitytojus patrauksianti ne tik įdomiu, prasmingu turiniu, bet ir gyva, vaizdinga, taisyklinga kalba. Bibliotekų ir knygynų lentynose neturėtų užsigulėti geriausios 2016 m. vaikų ir paauglių knygos: Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, „Šunojaus diena“, Tomo Dirgėlos „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“. Patys mažiausi skaitytojai ir jų tėveliai tikrai nenusivils, paėmę į rankas geriausią praėjusių metų knygą mažiausiems skaitytojams – Giedrės Rakauskienės „Dramblį ir antį“. Kokia vaizdinga, turtinga ir tapybiška gali būti kalba, įsitikins tie, kas ryšis įveikti Neringos Vaitkutės trilogijos trečiąją dalį „Devynetas tamsos nešėjų“. Tikrai savo skaitytoją ras Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“, Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, Renatos Šerelytės „Žvaigždžių medžiaga“, Danguolės Kandrotienės „Aitvarų diena“, Selemono Paltanavičiaus „Tukas lieka vienas“. Akis ir širdis džiūgaus vartant gražiausią metų knygą – Evelinos Daciūtės pasaką „Laimė yra lapė“. Gudrioji šios knygelės lapė sako, kad „viskas priklauso nuo to, iš kur pažiūrėsi – iš viršaus ar apačios, iš kairės ar dešinės“. Straipsnyje į vaikų literatūrą žvelgiama iš kalbinės pusės: kas labiausiai džiugino skaitant 2016 m. knygas, o kas liūdino ar net piktino.