Apie lietuvių charakterio ir kalbėsenos savitumą
LTTautinį charakterį sudaro įvairių, netgi priešingų, bruožų dermė: jis apima tarminius (regioninius – etninių sričių) charakterius, kaimo ir miesto įdiegtus skirtingumus; tauta derina savyje lyčių, kartų bruožus. Vienų teigiama, kad lietuviai ramūs, santūrūs, nešokantys į akis, lyriški, kitų – kad sumanūs, ryžtingi… Vìsai tautai priskiriamus bruožus (t. y. tai, koks yra „vidutinis“ lietuvis) suvokiame tik kaip pripažinimą ryškesnių dominančių. Ypač tarp arčiau gyvenančių, giminingų kalbų tautų ne visada lengva įžiūrėti visai skirtingų bruožų. Dažniau pastebimas tų pačių būdingų bruožų skirtingas santykis, kiek kitokie deriniai. Straipsnyje įdėmiau žvelgiama į tris bruožus, aptinkamus lietuvio stereotipuose: lyriškumą, santūrumą, humorą, ieškoma šių bruožų ir kalbėsenos atitikties.
